„Pašaukimas – toks dalykas, kurį žmogus turi ir ugdyti, prie jo nuolat reikia dirbti. Tik per darbą formuojasi žmogaus asmenybė ir požiūris į pasaulį. Kasdien žmogui reikia sunkumų, ugdyti valią, išmokti juos įveikti, o ne apeiti ar ieškoti lengvų kelių“, – kalbėjo neseniai 85-ąjį gimtadienį atšventęs rašytojas.
B.Kondratas įsitikinęs, kad Lietuvoje emigraciją skatina ne tik ekonominės priežastys, bet ir tai, kad jauni žmonės neužmezga tvirto ryšio su savo gimtine, o šį ryšį turintys padėti sukurti mokytojai įsprausti į griežtas ugdymo programas, tad rūpintis ne tik žinių suteikimu, bet ir visapusišku asmenybių ugdymu jiems paprasčiausiai nelieka laiko.
– Daug metų keliaujate po Lietuvą. Ar dar yra tokių kampelių, kur nebuvote užsukęs?
– Tikrai yra, tokių vietų labai daug, ir kasmet pavyksta atrasti vis naujų gražių kampelių. Šių metų atradimas – Tytuvėnai. Daug Lietuvos kampelių apkeliavau dar dirbdamas mokytoju, leisdavomės į ilgus žygius dviračiais.
Dabar dažnai kalbama apie tai, kad 15–19 metų jaunimas vis dažniau svarsto apie emigraciją, ir akcentuojama ekonominė situacijos pusė, bet juk yra ir kita pusė, kurios nepastebime, – tai jauno žmogaus ryšys su savo tėvyne, gimtaisiais namais. Vadinasi, tėvai ir mokykla daro didelę klaidą, kad šio ryšio nestiprina. Mokykla galėtų nuveikti kur kas daugiau ugdydama jaunų žmonių meilę Lietuvai. Tam yra labai daug būdų. Man patinka mintis, kad vietos, kurias tu pasiekei pėsčias, kur nuvykai dviračiu ar nukeliavai kitais būdais, tam tikra prasme tampa tavo nuosavybe.
Tai ne materiali nuosavybė, bet gyvas ryšys su savo gimtine. Lietuvoje turime daug gerų ir gražių dalykų – nuostabių vietų ir labai įdomių žmonių. Jaunam žmogui visa tai reikia rodyti ir stengtis, kad jis savo kraštą pažintų ne tik akimis, bet ir per patirtį. Vien tik pamatymas kokių nors objektų ryšio su gimtine neformuoja, bet tai gali būti dalyvavimas, aktyvus buvimas. Šiandien mokiniai nori vykti į ekskursijas į Italiją ar Ispaniją, bet neskiria laiko savo kraštui pažinti.
– Užsiminėte apie emigraciją. Kokią kainą Lietuva moka už tai, kad jaunimas, dar sėdėdamas mokyklos suole, jau svajoja apie laimės paieškas svetur?
– Šiandien tų pasekmių visu jų rimtumu gal dar net nejaučiame. Kol kas girdime perspėjimų, kad mažėja dirbančiųjų, kurie moka mokesčius, bet juk esama pavojaus, kai išvažiuos kritinis skaičius žmonių.
– Ar Lietuvai tautinės tapatybės krizė yra neišvengiama grėsmė, ar vis dar galime tikėtis ką nors pakeisti?
– Manau, kad pozityvūs pokyčiai tikrai įmanomi, bet reikia imtis priemonių. Viena jų – aukštųjų mokyklų paruoštų specialistų įdarbinimas Lietuvos darbo rinkoje. Jei valstybė finansuoja jauno žmogaus studijas, tai gali ir pareikalauti, kad tam tikrą laiką jaunas specialistas dirbtų savo šalyje. Dabar mes nemokamai ruošiame puikius specialistus kitoms šalims. Pavyzdžiui, mūsų medikai vos gavę diplomus kraunasi lagaminus, ar tai normalu? Tikrai ne. Šį klausimą valstybė tikrai gali sureguliuoti.
Daug problemų kyla dėl iškreipto laisvės suvokimo. Laisvė – tai ne galimybė daryti, ką nori. Laisvė – tai suprasta būtinybė, ir laisvas esi tiek, kiek gali veikti niekam nedarydamas žalos.
Esama ir dar vienos nedžiuginančios tendencijos – įsitikinimo, kad šiandien įvairias perspektyvias pareigas turi eiti tik labai jauni specialistai. Tai nėra gera tendencija, nes gyvenimo patirtis yra neįkainojamas dalykas. Šiandien vyresnio amžiaus žmogui neretai sunku rasti darbą dėl savo amžiaus – tai man primena vieno Jono Biliūno kūrinio motyvą, kad senus žmones reikia rogutėmis vežti į mišką. Kalbu apie visuomenės nesupratimą ir negebėjimą susikalbėti. Išsikrapštėme iš tarybines santvarkos, daug ką nusižiūrėjome iš Vakarų, bet ne visi tie dalykai geri.
– Lietuvos rašytojų pėdsakais sekate jau ne vienus metus. Ar būta tokių atradimų, kurie nustebino jus patį?
– Taip, tokių atradimų tikrai būta. Renkant medžiagą knygai teko domėtis ir tais rašytojais, kurie šiandien yra nepelnytai puolami. Mano knygoje apie Lazdijų kraštą esama plataus skyriaus apie Salomėjos Nėries gyvenimą Lazdijuose. Būtent tuo metu ji ir žengė žingsnį į „Trečią frontą“, nors ir nelabai ji ten norėjo ir daug klastingų dalykų po tuo slypėjo. Rašytojos gyvenimas tuo metu buvo labai komplikuotas. Atgailos etapas prasidėjo, kai ji pamatė Rusiją karo metais. Tada jai akys atsivėrė.
Šioje knygoje aprašyta ir Kosto Kubilinsko istorija, kaip pokaris žmogų lamdė, kai norėdamas būti toliau nuo Vilniaus ir KGB jis išsikraustė į Varėnos rajone esantį Lynažerio kaimą.
Jau po nepriklausomybės atgavimo atsiranda visažinių teisėjų, kurie sovietmečiu kūrusiems rašytojams labai drąsiai klijuoja išdavikų etiketės. Kaip sakė V.Kubilius, tokiam kritikui reikėtų savaitėlę pabūti Maskvoje, Lubiankoje, ir klausimas, kiek po to liktų pasipūtimo ir noro kritikuoti, būti teisėju. Tokių teisėjų priviso gyvas galas.
Istoriko uždavinys – ne nuosprendžius rašyti, o parodyti, kokioje situacijoje atsidūrė mūsų rašytojai, literatūra. Mano, kaip autoriaus, pozicija – parodyti sudėtingus kai kurių rašytojų likimus. Noriu, kad mano skaitytojas rastų progą susimąstyti, kokią kainą šie žmonės sumokėjo už kai kuriuos savo sprendimus.
– Kaip manote, kokio rašytojo asmenybė šiandien galėtų įkvėpti jaunus žmones?
– Manau, kad ir šiandien jaunajai kartais vienas iš svarbiausių rašytojų yra Vincas Mykolaitis-Putinas. Ką reiškia jo romanas „Altorių šešėly“? Tai romanas apie jauno žmogaus apsisprendimą ir gyvenimo kelio ieškojimą. Kartais sakau, kad ši knyga yra V. Mykolaičio-Putino atsiprašymas visuomenės, kad jis nenuėjo kunigo keliu, bet pirmiausia knygoje sprendžiami kūrėjo, asmenybės, kunigystės klausimai.
Čia turime kalbėti apie mokyklų ugdymo programas, kuriose nėra gerų kūrinių, – jose neliko Ievos Simonaitytės, Juozo Baltušio. Tai tam tikras bandymas ideologizuoti literatūrą. Atsirado naujumo kriterijus, bet ar visuomet tarp naujumo ir kokybės galime dėti lygybės ženklą? Šių dienų literatūros dėstyme padarytas tikras jovalas.
Prieškario metais žmogus, baigęs gimnaziją, buvo inteligentas, nes buvo stipresnės programos, o literatūra turėjo užduotį ne tik supažindinti, bet ir ugdyti asmenybę. Gera literatūra neturi apsiriboti vien saviraiška, ji turi žmogui ką nors duoti.
Šiandien Lietuvos jaunimas labai įvairus: yra rimtai į gyvenimą žiūrinčių žmonių, bet dalis pasidavę malonumų ieškojimo ir greito vartojimo kultūrai. Ieškoma kaifo, o kur tas kaifas veda? Nuolatinis malonumų ieškojimas veda į pražūtį. Reikia jaunimui linksmintis, pažinti pasaulį, bendrauti, bet visa tai turi būti daroma kultūringai. Jei nesusiformuoja asmenybė, lieka tik „duonos valgytojai“...
– Ar šiuolaikiniai vaikai jau nebemoka mokytis? Kodėl dažnai sakoma, kad auginame vieną beraščių kartą po kitos?
– Mano patirtis rodo, kad taisyklingai rašyti ir sklandžiai raštu reikšti mintis išmokstama tik tada, kai žmogus daug rašo. Kiek šių dienų aštuntokai per metus parašo rašinių? Vaikai per pamokas rašo mažai, o pratybų sąsiuviniai čia irgi nepadeda, nes praleistas raides mokinys įrašo spėliodamas.
Kur įgūdžių ugdymas ar leidimas mokiniui klysti bei galimybė mokytis iš klaidų? Mano paties sudarytas taisyklių rinkinys orientuotas į savarankišką mokinio darbą.
– Ar sutinkate, kad šiandien mokytojas, kuris iš mokinių reikalauja daugiau, rizikuoja anksčiau ar vėliau užsitraukti kokios nors supermamytės nemalonę?
– Taip. Mokyklos reitinguojamos, jų vadovybei labai svarbūs šie reitingai. Mokytojas gali tik suvaidinti, kad viskas čia gerai. Nori išsilaikyti darbe? Daryk taip, kad viskas atrodytų gerai.
Atlyginimas – tai dar ne prestižo rodiklis. Čia svarbus autoritetas. Reikia išmanyti savo darbą, būti pasirengusiam tam darbui ir dirbti jį rimtai, o ne tik vaidinti, kad dirbi. Reikia dirbti taip, kad būtų rezultatas, o būtent apie rezultatą šiandien tiek daug negalvojama.
Mokytojas turi turėti drąsos nukrypti nuo programos, į kurią yra spraudžiamas, kad tam tikrus dalykus vaikai išmoktų geriau. Metodika yra ne mokslas, o menas išmokyti. Geras tas metodas, kuris duoda rezultatą. Mokytojai bijo nukrypti nuo įkaltų metodikų, žengti vos žingsniuko į šalį. Aš mokykloje nebijojau eksperimentuoti ir nuolat stebėjau pasiekimus.
2015 m. B.Kondratui skirta Felicijos Bortkevičienės kalbos premija, o per savo darbo metus rašytojas spaudoje paskelbė apie 400 darbų kultūros, kalbos, literatūros, didaktikos ir kitais klausimais. B.Kondratas yra parengęs atsiminimų knygų, monografijų, kūrybos rinkinių. Parengė ir išleido mokiniams skirtas „Lietuvių kalbos taisykles 5–11 klasei“.
