Politikė tikino, jog jau anksčiau įspėjusi, kad Vaiko teisių apsaugos įstatymas, toks, koks buvo priimtas, neveiks taip, kaip tikimasi, ir ji už jį nebalsavusi, o neseni įvykiai įrodė, kad lazda buvo smarkiai perlenkta. „Nėra finansinių išteklių, nebuvo paruošta žmonių, o svarbiausia, visuomenė nesuprato, kam šito reikia“, – kalbėjo politikė ir pridūrė, kad po Matuko tragedijos vaiko teisių apsauga traktuojama kaip kontroliavimo mechanizmas, o ne kaip pagalba vaikui.
„Nežinau, ką ponui Linui Kukuraičiui dabar pasakoja Matukas, bet jei jis nuo šių sapnų pasitrauktų į vadovėlius ir suprastų, kaip funkcionuoja visuomenės, kaip veikia mechanizmai, jis suprastų, kad reikia keisti visuomenės mąstymą, sąmonę, daug kalbėtis su žmonėmis.
Vaiko teisių apsaugos įstatymas negali gimti tuo momentu, kai už lango siautėja minia, o žurnalistai spaudžia politikus, jog jie tuojau pat padarytų ką nors, kad vaikų daugiau neskriaustų. Dabar matau priešingą situaciją, tuoj bus reikalavimas įstatymą taisyti. Kai turėsime kitokią visuomenę, turėsime ir kitokius įstatymus, bet dabar atšaukti šį dokumentą būtų taip pat kvaila, kaip ir buvo jį nesvarsčius priimti“, – kalbėjo A.Maldeikienė.
„Jokie įstatymai nesukuria tikrovės, tokie įstatymai kaip vaiko teisių įstatymas yra atskirtį didinantis įstatymas – nukreipti prieš tuos, kurie silpni ir negali apsiginti. Tai šeimos, kurios vienu ar kitu aspektu gyvena socialinėje atskirtyje, kurių būstai nėra tokie gražūs, tai žmonės, kurie gyvena paprastą gyvenimą, dirba ir bando kapanotis“, – pridūrė politikė.
Prabilo apie šeimas žeminančią sistemą
Labdaros paramos fondo „Algojimas“ administracijos vadovė Aušra Stančikienė kalbėdama apie vaikų teisių apsaugos situaciją Lietuvoje akcentavo, kad požiūriui į šią problemą labai trūksta veiksmų vientisumo.
„Keičiantis politinėms partijoms keičiasi ideologinės kryptys ir nuostatos – nėra tęstinumo. Tai labai akivaizdu socialinėje srityje“, – kalbėjo ji.
Primindama šeimos iš Kauno pavyzdį, kai vaikai buvo paimti iš šeimos po to, kai pareigūnams paskambino praeivis ir pranešė, kad parke mama galimai smurtauja prieš mažametį, A.Stančikienė priminė, kad sistema veikia toli gražu ne taip, kaip turėtų.
„Apmaudu, kad po pagalbos kauke slypi šeimą žeminanti, kontrole grįsta sistema. Kodėl pasirinkti du grėsmės lygiai, niekas man negalėjo atsakyti“, – kalbėjo ji.
Anot specialistės, trūksta bendradarbiavimo tarp institucijų ir procesų vadybos, nes atskiros institucijos teikia paslaugas šeimoms, tačiau jos ne visuomet pasiekia tikslines šeimas.
Užsienio šalyse – kitokia praktika
A.Stančikienė teigė, kad užsienio šalyse rūpinimasis vaiku prasideda dar moteriai laukiantis – specialistai įsitikina, kokioje aplinkoje gyvens vaikas, kokie tėvų tėvystės įgūdžiai. Vos vaikui gimus situacija dar kartą tikrinama ir, jei reikia, pasiūloma pagalba.
Vėliau įvairi pagalba ir prevencija vertinama tam tikrais lygiais ir taip nustatoma, kokiomis priemonėmis ir kaip ilgai specialistai turėtų dirbti su šeima.
„Šiandien šeima pagalbos nejaučia, išskyrus baimę ir kontrolę. Nors valstybinės institucijos šiandien teigia, kad daro daug, šeimos to nejaučia“, – kritikos dabartinei sistemai negailėjo ekspertė ir priminė, kad Lietuva paslaugų šeimoms siūlo daug, bet nėra procesų vadybos ir matomas vaizdas yra labai fragmentiškas.
Anot jos, dažnai institucijų darbuotojai mato ne vaiką ir jo problemas, o tik savo darbo instrukcijas, krūvas lentelių ir dokumentų.
