Europos Sąjungos požiūris – būti kartu
Pasak Europos sutrikusios regos asmenų ugdymo tarybos prezidento Hanso Wellingo, žmonės, turintys regos negalią, gyvenime susiduria su daugybe barjerų. Nors pastaruoju metu situacija pamažu gerėja, tačiau jiems vis dar nepritaikyta aplinka, viešasis transportas, o įtraukusis regos negalią turinčių vaikų ugdymas kelią skinasi sunkiai. „Kai vaikai neatskiriami nuo bendraamžių, jie nuo vaikystės įtraukiami į visuomenės gyvenimą. Reikalingos tokios bendrojo lavinimo mokyklos, kurios padėtų vaikams, turintiems regos sutrikimų, įveikti visus barjerus, trukdančius būti kartu“, – sako H. Wellingas.
Jo teigimu, įtraukusis ugdymas – didelis iššūkis visiems: ir mokykloms, ir vaikams, ir jų tėvams. „Nepaprastai didelė atsakomybė čia tenka specialistams. Deja, pastebiu, kad dirbantieji specialiojo ugdymo įstaigose ne visada nori keistis, prisitaikyti prie naujovių. Galima įžvelgti daug skepticizmo dėl įtraukiojo ugdymo. Vis dar susiduriama su nuostata, kad vaiko atidavimas į specialiąją ugdymo įstaigą yra geriausia išeitis. Tai reiškia, kad nemokame ugdyti vaikų, atsakomybę perduodame specialiosioms įstaigoms“, – sako ES atstovas.
H. Wellingas įsitikinęs, kad įtraukusis ugdymas naudingas visiems visuomenės nariams. Sutrikimų turintys vaikai ima labiau savimi pasitikėti, auga jų savigarba. Bendraamžiai išmoksta bendrauti su kitokiais vaikais, geriau juos supranta. Mokytojams tai – galimybė sužinoti apie naujus mokymo būdus ir metodus, pakelti savo kvalifikaciją, tobulėti. Įtraukusis ugdymas naudingas ir tėvams – jų vaikai gauna kvalifikuotą, kokybišką išsilavinimą būdami su šeima, galėdami gyventi namuose, kartu su tėvais, broliais, seserimis. Pagrindinė visuomenės užduotis – kad vaikai nuo darželių iki universitetų būtų įtraukti į bendrojo ugdymo procesą ir aplinką.
H. Wellingo teigimu, labai svarbu, kad kiekvienam vaikui mokykloje būtų sudaromas individualios pagalbos planas, kur parama būtų numatyta ne tik vaikui, bet ir tėvams. Mokyklose turėtų dirbti įvairių sričių specialistai, kurie teiktų regos negalią turintiems vaikams tiek pagalbos, kiek jiems reikia. Be to, reikalingos ir specialiosios ugdymo priemonės, knygos Brailio raštu. Labai svarbus ir bendradarbiavimas tarp mokymo įstaigų. Be to, kokybiškas įtraukusis ugdymas neįmanomas ir be nuolatinio specialistų kvalifikacijos kėlimo.
„Kalbėti apie įtrauktį – reiškia kalbėti apie įvairovę, kokybę, kad kiekvienas visuomenės narys turi vienodas teises, o tėvai – vienodą atsakomybę už savo vaikus. Įtraukusis ugdymas prisideda prie žmogiškesnės visuomenės. Tiek bendruomenė, tiek šeimos, tiek vaikai ir su jais dirbantys specialistai privalo būti pasirengę priimti naujus iššūkius“, – sako H. Wellingas.
Latvijoje įgyvendinamas įtraukusis ugdymas
Specialistai iš kaimyninių šalių pasakojo apie tai, kaip įtraukusis ugdymas vykdomas Latvijoje ir Estijoje.
Seniausias regos sutrikimų turinčių žmonių ugdymo tradicijas tarp Baltijos šalių turi Latvija. Pirmoji regione tokia mokymo įstaiga įkurta dar 1872 metais. Šiuo metu Latvijoje veikia viena specializuota mokykla vaikams, turintiems regos negalią – Rygos internatinė mokykla akliesiems ir silpnaregiams mokiniams „Strazdumuiža“.
„Įtraukiojo ugdymo situacija Latvijoje labai panaši kaip ir visoje Europoje, – teigia mokyklos direktorė Ligita Geida. – Pamažu įgyvendiname įtraukiojo ugdymo principus, vaikui suteikiama teisė mokytis artimiausioje mokykloje ar namuose. Šalyje priimti įstatymai numato, kad asmuo, turintis specialiųjų ugdymo poreikių, turi teisę būti ugdomas atsižvelgiant į jo sveikatos būklę, patvirtintos specialiosios programos vaikams su specialiaisiais poreikiais.“
Mokykla „Strazdumuiža“ įgijo ugdymo centro statusą, teikia konsultacijas bendrojo ugdymo mokykloms, jose dirbantiems pedagogams. Konsultuojami tiek specialistai, tiek vaikų tėvai. „Mokykla, kuri priima specialiųjų poreikių turintį vaiką, privalo suteikti jam tinkamą pagalbą. Du kartus per metus kviečiame į centrą atvykti šeimas su vaikais, organizuojame darbą taip, kad būtų ugdomi tėvai, kad jie žinotų, ko reikia vaikui. Ankstyvosios intervencijos paslaugos teikiamos du kartus per metus po tris dienas. Be to, teikiame specializuoto ugdymo paslaugas pedagogams. Tačiau norėčiau pabrėžti, kad ne visada tėvai ir pedagogai nori mūsų konsultacijų, grupes būna sudėtinga surinkti“, – apgailestauja L. Geida.
Mokyklos direktorė sako žinanti tiek teigiamų, tiek neigiamų įtraukiojo ugdymo pavyzdžių. Ne visose Latvijos mokyklose pakanka lėšų įsigyti specialiųjų priemonių, pedagogams trūksta kompetencijų, tinkamo požiūrio į kitokius vaikus.
Įtraukiojo ugdymo situacija Estijoje
Panaši situacija susiklosčiusi ir Estijoje. Šalyje šiuo metu veikia dvi specialiosios mokyklos vaikams, turintiems regos sutrikimų – Tartu ir Taline. Pasak Tartu mokyklos „Emajoe“ direktorės Riinos Kiting, Estijoje kiekvienas regos sutrikimų turintis vaikas turi teisę gauti kvalifikuotą pradinį išsilavinimą artimiausioje mokykloje. Vietos savivaldybės įpareigotos finansuoti ir sudaryti vaikų ugdymo sąlygas.
„Mūsų centras veikia kaip koordinatorius, kuris padeda organizuoti komandinį darbą bendrojo ugdymo mokyklose, kur mokosi regos sutrikimų turintys vaikai. Teikiame rekomendacijas mokytojams, nustatome specialiuosius poreikius mokiniams, taip pat pristatome reikalingas techninės pagalbos priemones. Įvairiais klausimais konsultuojame tėvus. Jei tėvams informacijos nepakanka, jie turi nusiskundimų, rekomenduojama kreiptis į regioninius konsultavimo centrus, kurių specialistai renka duomenis apie vaiką, tėvus, mokyklą, jei reikia, nukreipia vaikus papildomam psichologiniam ir medicininiam ištyrimui“, – sako R. Kiting.
Estijoje šiuo metu veikia 13 tokių konsultavimo centrų, jų specialistai bendradarbiauja su mokyklų darbuotojais, priima sprendimus, kokia pagalba – specialioji ar intensyvi – vaikams reikalinga. „Vaikai, turintys regos sutrikimų, Estijoje gali lankyti tiek bendrojo ugdymo, tiek specialiąsias mokyklas, tai priklauso nuo tėvų pasirinkimo. Tačiau dar ne visos bendrojo ugdymo mokyklos turi sukūrusios tinkamas specialiųjų poreikių turinčių vaikų ugdymo sąlygas“, – pabrėžia R. Kiting.
Mokyklos „Emajoe“ logopedė Ragne Kuusk sako, kad didžiausia problema, dėl ko sudėtinga įtraukti vaikus į bendrojo ugdymo mokyklas, – specialistų kompetencijos trūkumas. Estijoje yra tik viena mokykla, kur dirba tiflopedagogas. Trūksta ir specialiųjų techninių priemonių, ne visur vaikai gali naudotis kompiuterinėmis programomis, ne visur kabinetai tinkamai apšviesti.
Be to, stinga ir tinkamo specialistų požiūrio. „Mūsų mokyklos specialistai konsultuoja pedagogus, tai jiems yra papildomas darbas. Deja, bendrojo lavinimo mokyklų mokytojai nelabai nori ir turi laiko mūsų konsultacijoms. Manau, kad specialioji mokykla regos sutrikimų turinčiam vaikui kol kas yra nebloga alternatyva: čia dirba specialių žinių turintis personalas, kuris gali suteikti savarankiško gyvenimo įgūdžių, yra pritaikyti kabinetai su kompiuterine įranga, klasėse tėra po šešis vaikus, taigi mokytojas turi laiko kiekvienam taikyti tinkamus ugdymo metodus. Be abejo, tokios mokyklos turi ir trūkumų – ilgesnis vaikų atskyrimas gali suardyti ryšius su šeima“, – sako R. Kuusk.
Lietuva: privalumai ir trūkumai
Panašiu keliu kaip Baltijos sesės žengia ir Lietuva. Mūsų šalyje veikia du aklųjų ir silpnaregių ugdymo centrai – Vilniuje ir Kaune.
„Ilgą laiką vaikai su regos sutrikimais neturėjo kito pasirinkimo – tik mokytis specialiojoje mokykloje. Kai prieš porą dešimtmečių į mūsų mokyklą atvyko svečias iš Norvegijos ir pasakė, kad mokymo įstaiga anksčiau ar vėliau ištuštės, specialistai turės išeiti į kitas mokyklas, kur bus mūsų mokiniai, daugelis mokytojų nustebo ir net pasipiktino – kodėl mums peršamas svetimas kelias? – prisimena LASUC specialistė Dalia Taurienė. – Laikas ėjo, mokinių mūsų mokykloje vis mažėja, mūsų centras jau teikia konsultacijas kitų mokyklų pedagogams. Daug tėvų pasirinko mokyklas greta namų. Labai svarbu realizuoti jų teisę į tokį pat kokybišką ugdymą, kokį regos sutrikimų turintys vaikai gauna specialiojoje mokykloje.“
LASUC direktorė Nerija Moskalionienė sako, kad centro specialistai nuolat ieško naujovių, ne tik ugdo vaikus iš visos Lietuvos, bet ir teikia pagalbą bendrojo ugdymo mokykloms, ikimokyklinio ugdymo įstaigoms, Pedagogikos ir psichologijos centrui, tėvams, taip pat leidžia bei platina Brailio vadovėlius mokykloms, kur mokosi regos negalią turintys vaikai. „Ypač svarbios vizituojančių tiflopedagogų paslaugos. Kiekvieną ketvirtadienį mūsų tiflopedagogai vyksta vis į kitą šalies regioną, padeda vertinti vaikus, sudaryti jiems ugdymosi planus“, – pasakoja direktorė.
Jos teigimu, įtraukusis ugdymas orientuojamas į vaiką, kad jis galėtų gyventi savarankiškai. „Tačiau akivaizdu, kad mokyklos, įgyvendinančios šią nuostatą, susiduria su daugybe problemų. Labai trūksta specialistų, tiflopedagogų šalies mokykloms niekas nerengia. Dabartinis darbo užmokestis neskatina žmonių rinktis šios specialybės, – sako N. Moskalionienė. – Pastebime daugybę vaikų mokymo trūkumų bendrojo ugdymo mokyklose. Kai kuriais atvejais jie tik atbūna pamokose, mokytojai tiesiog neturi laiko jiems skirti daugiau dėmesio. Turime sukaupę daug patirties, centre dirba geri specialistai. Todėl manome, kad bent du kartus per metus porai savaičių regos negalią turintys vaikai galėtų atvykti į mūsų centrą ir pasimokyti judumo, informacinių technologijų, Brailio rašto ir kitų svarbių dalykų.“
Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos pirmoji pavaduotoja Ramunė Balčikonienė taip pat kalba apie problemas, su kuriomis įtraukusis ugdymas susiduria Lietuvoje. Tai – ir specialistų trūkumas ir prastas suteikiamo išsilavinimo lygis bendrojo ugdymo mokyklose regos negalią turintiems vaikams. Bendrojo ugdymo įstaigos vis dar nepasirengusios priimti tokių vaikų, jie nedalyvauja fizinio lavinimo pamokose, būna atleidžiami nuo egzaminų.
„Palaikome įtraukiojo vaikų ugdymo idėją, ji yra teisinga. Vis dėlto į įtraukiojo ugdymo procesą reikia žiūrėti labai atsargiai, reikia rūpintis, kad socializacija būtų tikra, kad ryšys su vaiku būtų tikras. Svarbiausia žinia – tinkama ugdymo kokybė, jos visi turime siekti“, – teigia R. Balčikonienė.
Italijoje – visi vaikai kartu
Konferencijos dalyviams buvo ypač įdomu susipažinti su Italijos patirtimi. Šioje šalyje dar 1976 metais uždarytos specialiosios mokymo įstaigos, žmonės, turintys regos negalią, lanko bendrąsias ugdymo įstaigas nuo darželio iki aukštųjų mokyklų.
Romos Sant Alessio aklųjų ir silpnaregių centro specialistė Carmen Pirro sako, kad Italijos bendrojo ugdymo mokyklos buvo reformuotos taip, kad visi mokiniai galėtų mokytis kartu. „Įtrauktis gerokai modifikavo Italijos mokymo sistemą, pakeitė pedagoginę, kultūrinę ir kitas sritis. Atsirado nemažai metodinių mokymo naujovių. Labai svarbu kreipti dėmesį į visų vaikų įgūdžių formavimą, sulyginti vertybinius skirtumus. Taip pat labai svarbu, kad bendrojo lavinimo mokyklų pedagogai sulauktų pagalbos iš konsultacijas teikiančių centrų“, – teigia C. Pirro.
Pasak jos, su vaiku Italijoje per pamokas dirba tiek įvairių dalykų pedagogai, tiek tiflopedagogai, kurie rūpinasi specialiaisiais vaikų poreikiais. Italijoje įteisinta ir pedagogo padėjėjo pareigybė, jis yra visateisis su vaikais dirbančių specialistų komandos narys. Kiekvienam vaikui Italijos mokykloje sudaromas individualus ugdymo planas, į kurį įeina Brailio rašto, kompiuterinio raštingumo mokymas, logopedo paslaugos, taip pat įvairios terapijos ar amatai, kurių bus mokomas vaikas.
Pasak C. Pirro, įtraukusis mokymas Italijoje visiškai pasiteisino, o itališkasis modelis visame pasaulyje pripažįstamas kaip sektinas pavyzdys.
