– Iš viešojoje erdvėje skambančios kritikos galima susidaryti įspūdį, kad prastesnio Seimo dar nėra buvę Lietuvos parlamentarizmo istorijoje. Kaip jūs vertinate šios kadencijos parlamentarų darbą? – „Lietuvos rytas“ paklausė politologės Rimos Urbonaitės.
– Sunku būtų prisiminti valdžią, kurios veiklos nelydėtų antraštės, kad taip blogai, kaip jai atėjus, dar nėra buvę. Galima pamanyti, kad visos ankstesnės valdžios būdavo geresnės. Matyt, tokie vertinimai neišvengiami.
Kita vertus, ši valdančioji dauguma pasižymi kai kuriomis išskirtinėmis savybėmis, skatinančiomis ją neigiamai vertinti. Pirmiausia nuo pat jos veiklos pradžios susiklostė prasti santykiai su žiniasklaida, nors ir anksčiau politikai nejausdavo didelės meilės žurnalistams, o šie taip pat netrykšdavo geranoriškumu valdžiai.
Vis dėlto ši valdžia nelabai suvokia, kokie santykiai tarp politikų ir žiniasklaidos laikytini normaliais ir nesupranta, kad žurnalistų kritika yra natūrali bendradarbiavimo su jais forma.
Be to, dabartinė valdančioji dauguma kartais stebina ir tuo, kad vos kilus kokiai idėjai, tuoj pat eina į viešąją erdvę ir jau šaudo kaip fejerverką, dažnai nepasvarsčiusi ko visa tai verta. Todėl dažnai šaunama sau į kojas. Taip gimė visokių keisčiausių sumanymų ką nors drausti.
Patys valstiečiai kalti, kad jau jų valdymo pradžia buvo nekokia. Dar nebuvo kilęs Gretos Kildišienės skandalas, kai jie suerzino nemažą dalį visuomenės savo nuostatomis embrionų klausimu, nes nesiklausė nei jiems prieštaraujančių medikų, nei žmonių, kuriems asmeniškai rūpi ši problema.
Valstiečiai iš karto tarsi pasiuntė signalą, kad jie darys, ką nori ir ignoruos kitokias nuomones. Radikalumas, nenoras ieškoti kompromiso badė akis. Natūralu, kad į kiekvieną valstiečių veiksmą pradėta žiūrėti pro didinamąjį stiklą, o dar ir kvailysčių su visokiomis kildišienėmis buvo ne viena ir tai smarkiai pakenkė valdančiųjų įvaizdžiui.
Realią valstiečių veiklą užgoždavo gausybė rietenų, asmeninių sąskaitų suvedinėjimas, o ir turinio jų veiksmams pristigdavo. Visokių komisijų idėjos Seime švietė ryškiau nei reformos.
– Šiai valdžiai priekaištaujama, kad nevyksta jokių reformų, bet kartu ji kritikuojama, kad jos reformos viską tik dar labiau gadina. Tai kaip yra iš tikrųjų – valdantieji sėdi rankas sudėję, ar, priešingai, aktyviai veikia, bet taip, kad geriau būtų, jei snaustų?
– Galėčiau šiai valdžiai dėti pliusą už iniciatyvumą, bet toks vertinimas nesunkiai gali įgyti ir minuso ženklą.
Reikia pripažinti, kad valstiečiai bandė išjudinti gilias šaknis suleidusias iki šiol nespręstas problemas. Tačiau būdami iniciatyvūs, valdantieji dažnai veikia neapgalvotai ir garsiau kalba apie reformas nei realiai jas vykdo. Net perdaug skambu tokį valdančiųjų veikimą vadinti reformomis.
Pavyzdžiui, mokyklose įvestas etatinis mokytojų darbo apmokėjimas. Bet ar tai reforma? Tai greičiau techniniai pokyčiai. Panaši padėtis ir aukštojo mokslo srityje. Lyg ir mėginama ieškoti būdų, kaip atliepti šių dienų iššūkiams, bet esminių permainų nepasiūlyta.
Patys universitetai derasi, mėgina keistis, nes visi suvokia, kad tai būtina. Tik aukštųjų mokyklų jungimasis savaime dar negerina mokslo ir studijų kokybės, o kaip bus siekiama šio tikslo – nėra aišku.
Sveikatos apsaugos sektoriuje pamažu didinami atlyginimai, bet irgi per anksti šias pastangas vadinti reforma.
Panaši padėtis ir pertvarkant mokesčių sistemą. Nors buvo žadėta ją esmingai reformuoti, iš tikrųjų valdantieji ryžosi tik nedideliems pokyčiams, kurie truputį padidins dalies žmonių uždarbį, o sisteminės, grindžiamos naujomis idėjomis pertvarkos neregėti.
Aišku, galima pastebėti valdančiųjų norą imtis reformų, jie tai mėgina daryti, bet realiai apsiribojama arba techniniais pokyčiais, arba stokojama ilgalaikės perspektyvos.
Kita vertus, sėkmingomis, ilgalaikį poveikį turinčiomis reformomis nelabai galėjo pasigirti ir ankstesnių kadencijų Seimai.
– Gal šiam Seimui būdingas smarkesnis susipriešinimas, piktesnė retorika nei ankstesniems?
– Susipriešinimo gal dabar iš tiesų gausiau, stipriau jaučiamas asmeninių sąskaitų suvedinėjimas, bet ir anksčiau visko buvo. Seimo posėdžiai niekada nepasižymėjo intelektualia, mandagia, pagarbia oponentams kalbėsena – politikai nevengia nei įžeidinėjimų, nei tulžingų kaltinimų.
Bet dabar kai kada šiuo požiūriu perlenkiama lazda. Asmeniškumai tampa svarbesni nei parlamentinio darbo turinys, atsiranda daug chaoso. Manau, geriau būtų, jei visuomenė nė nesiklausytų šio Seimo debatų, nes nemaža dalis politikų nelabai galvoja nei apie savo asmeninę, nei apie parlamento reputaciją.
– Kaip vertinate opozicijos vaidmenį šiame Seime?
– Opozicija taip pat labiau linkusi rašyti visokius skundus nei paklausimus, susijusius su įstatymų leidyba. Pavyzdžiui, piktinantis, kad Agnė Širinskienė persekioja konservatorių vadovo šeimos verslą, tarsi pamirštamas biudžeto projekto svarstymas Seime.
Valdžiai oponuojantys politikai neišnaudoja savo galimybių, praleidžia progą pakaišioti pagalius į valdančiosios daugumos ratus, nes jie tiesiog neateina į posėdžius. Pasitaiko, kad iš pradžių kokį teisės aktą opozicijai pavyksta blokuoti, bet vėliau jos frakcijų nariai išsivaikšto ir sprendimas galiausiai priimamas.
Opozicijai trukdo ir tai, kad ji neturi lyderio, pusė liberalų kartais balsuoja už valdančiųjų siūlymus ir galima net pamanyti, kad jie remia valstiečius. Nors dabartinė valdančioji dauguma – trapi, opozicija nesugeba pasinaudoti jos silpnybėmis, nes ir pati gerokai pakrikusi.
Opozicija dažnai tik reaguoja į valdančiųjų veiksmus, o pati nesiima aktyviau veikti Seime. Susidaro įspūdis, kad opozicijos politikai mėgina vien plaukti ant žiniasklaidos sukeltų bangų, o patys neranda jokių kabliukų, kuriais galėtų užkabinti valdančiąją daugumą.
Pavyzdžiui, dabar svarstomas kitų metų biudžetas, bet iš opozicijos stovyklos negirdėti beveik jokių pastabų apie šio finansinio dokumento spragas. Gal tik buvęs premjeras Andrius Kubilius kiek dalykiškiau pakritikuoja biudžeto projektą. Tačiau ši pavienė kritika skęsta viešąją erdvę užplūdusių mažiau svarbių naujienų kakofonijoje.
– Ko galima laukti iš šio Seimo per jam likusius dar porą metų?
– Pataruoju metu sunku nuspėti balsavimo Seime rezultatus. Formaliai valdantieji turi daugumą – valstiečių, socialdarbiečių ir tvarkiečių frakcijas sudaro 72 parlamentarai, bet niekada nebūna taip, kad jie visi balsuotų. Nė neįmanoma pasiekti, kad visi Seimo nariai dalyvautų posėdžiuose, nes jie ir išvyksta į komandiruotes, ir suserga.
Todėl valdančiųjų pozicijos trapios. Juos vis paremia Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškųjų šeimų sąjungos politikai, bet jie, ypač artėjant įvariems rinkimams, gali balsuoti ir kitaip.
Tai gali labai apsunkinti sprendimų priėmimą Seime, atsirastų dar daugiau chaoso įstatymų leidyboje.
Auga ir rizika, kad artėjant rinkimams valdantieji stengsis prastumti jų rinkėjams galinčių patikti populistinių sprendimų, kurie ilgalaikiu požiūriu gali būti žalingi.
Esminių reformų per likusius porą šio Seimo metų galime ir nesulaukti, nes jos visuomet sutinkamos prieštaringai ir politiškai yra rizikingos.
