Raudoni balionai – simbolinis gestas siekiant atkreipti dėmesį į tai, kad daugeliui itin kelia nerimą pastaruoju metu viešojoje erdvėje viešinamos istorijos apie atvejus, kai įvairios socialinės tarnybos skubotai priimdavo sprendimus paimti vaikus iš tėvų ir apgyvendinti juos institucijose arba pas laikinus globėjus.
Tokie sprendimai buvo priimami, kol buvo aiškinamasi, ar tikrai vaikai šeimoje galėjo patirti smurtą.
Iniciatyva prasidėjo internete
Ši akcija buvo koordinuojama per socialiniame tinkle „Facebook“ įsikūrusią grupę „Vieningi tėvai už stiprią ir saugią šeimą Lietuvoje!“
„Ši grupė skirta vienyti visas Lietuvos šeimas, tėčius ir mamas, visus, auginančius jaunąją Lietuvos kartą! Esame neabejingi situacijai, kuri vyksta Lietuvoje. Mes – už vaikų gerovę saugioje ir stiprioje šeimoje, už realią pagalbą tiems, kuriems jos reikia. Stipri šeima – stipri mūsų valstybė!
Pastarieji įvykiai kelia šiurpą. Mes, vieningi tėvai, sakome NE instituciniam smurtui Lietuvoje.
NE prievartiniam vaikų paėmimui! Lietuvos mamos ir tėvai, visi auginantys vaikus negali tylėti, nes kas apgins pačius mažiausius, jei ne mes, patys tėvai? Kiekvienas mūsų galime tapti įkvepiantis pavyzdys savo aplinkoje, pagelbėti vieni kitiems, o ne smerkti suklupus. Tik įsitikinę, kad padarėme viską, į pagalbą būtinai kviesime tarnybas. Mes esame vieningi tėvai už stiprią ir saugią šeimą Lietuvoje!“ – rašoma grupės paskyroje.
Nepagarba žmogui
Psichologas doc. dr. Gintaras Chomentauskas, kalbėdamas apie visuomenėje nerimą sukėlusius įstatymus, pabrėžė, kad dažnai politikai priima įstatymus negalvodami apie pasekmes.
„Seimas daro tai, ką sugalvoja, ir labai gaila, kad negalvoja, kaip tai paveiks visuomenės savijautą. Savo smėlio dėžėje žaisdami politikai sukūrė įstatymą, kuris per akimirką tėvus ir pedagogus padarė potencialiais nusikaltėliais“, – kalbėjo jis.
Viešumoje diskutuojant apie šeimose esančias problemas vis garsiau užsimenama apie tai, kad valstybė nuėjo lengviausiu keliu – užuot skyrusi laiko ir išteklių darbui su šeimomis, ji ėmėsi griežtos kontrolės.
„Kai neapdairiai įlendama į žmogaus asmeninę ir šeimos erdvę, galima tikėtis labai rimtos reakcijos. Juk niekas nenori neprašytų svečių nei miegamajame, nei prie šeimos pietų stalo. Juolab svečių, kurie nori reguliuoti, ką ir kaip daryti, ir dar grasinti, kas bus, jei nesielgsi, kaip nurodyta. Negana to, valdžios utopiniai ketinimai kurti idealią Lietuvą pritraukia būrį radikalų, kurie pasiryžę pasmaugti motiną, kad apsaugotų vaiką nuo įbrėžimo. Lietuvos socialinės vertybės atrodo labai keistai, nes negerbiame žmonių teisių ir dangstome savo agresiją rūpinimusi vaikais. Tai paradoksas“, – kalbėjo G.Chomentauskas.
Tėvai ir mokytojai bijo drausminti
Anot pašnekovo, žmonės gyvena realiame pasaulyje ir antroji aplinkybė, į kurią neatsižvelgė Seimas dirbdamas prie teisės aktų, yra tai, kad vaikai elgiasi labai įvairiai – kaip ir suaugusieji.
„Kartais juk ir suaugusiems sutramdyti reikia įvairiausių priemonių, o kai vaikas daro veiksmus, kurie pavojingi jam pačiam ir aplinkiniams, atrodytų, kad bendra įstatymo nuostata neleidžia taikyti jiems jokių sudrausminimo priemonių“, – kalbėjo psichologas ir prisiminė istoriją, kai jam teko bendrauti su mokytojais ir tėvais, kurie bijo savo vaikų emocinių proveržių, nes nežino, ką daryti, kaip juos drausminti.
„Mokytoja pasakojo istoriją, kaip vaiką ištinka tokie emocijų protrūkiai, kad jis muša kitus vaikus, mėto kėdes, o mokytoja nedrįsta jo tramdyti, ji skambina kitiems pedagogams ir prašo ateiti ir nufilmuoti įvykį, kad turėtų pasiteisinimą tam atvejui, jei jos taikomos priemonės būtų traktuojamos kaip įstatymo pažeidimas. Vien buvimas šalia verkiančio vaiko tėvams tapo dideliu stresu ir realia grėsme, nes kaimynas gali pranešti, esą namuose mušami vaikai. O juk vyksta tai, kas paprastai vyksta augant vaikams, – kapriziukai, ožiukai ir ilgas nelygus pažinimo kelias“, – kalbėjo jis.
Psichologas atkreipė dėmesį, kad rengiant teisės aktus padarytos dvi šiurkščios klaidos: „Įsirioglinta į asmeninę žmogaus teritoriją ir vadovaujamasi utopiniu, gamtoje neegzistuojančiu žmonių gyvenimo modeliu.“
G. Chomentauskas išreiškė viltį, kad teisės aktai bus persvarstyti, bet priminė, kad kartais politikai gina „savo utopinės salos viziją visomis priemonėmis ir taip sunaikina tikrąją salą, kurioje patys gyvena.“
