Rinkimų laikotarpiu politikai paprastai vengia visuomenės prieštaringai vertinamų, nors ir pribrendusių, reformų ir stengiasi įsiteikti rinkėjams. Vargu ar šis Seimas elgsis kitaip nei ankstesni.
Tiesa, valstiečiai žadėjo, kad jų politika bus kitokia nei pirmtakų, sprendžianti socialines problemas, atgaivinanti regionus. Be kita ko, buvo skelbiama, kad šis Seimas taps svarbiausiu politikos centru.
Jau galima apibendrinti, ar tai pavyko. Paprasčiausia būtų atsakyti neigiamai, ir toks vertinimas neprasilenktų su tiesa, bet nereikėtų pamiršti, jog politikai visada žada daug daugiau, nei realiai padaro.
Akivaizdu, kad viešojoje erdvėje šis Seimas vertinamas itin prastai. Tam įtakos turėjo ir visokie skandalai, nors netrūko jų ir ankstesniais laikais, ir susiklostę priešiški valdančiųjų santykiai su žiniasklaida, nors ji neglostydavo ir buvusių Seimų.
Politologai įžvelgė, kad valdantieji nuo pat kadencijos pradžios ėmė buldozeriu stumti įstatymus remdamiesi balsų dauguma, bet nepaisydami nei specialistų, nei visuomenės grupių prieštaravimų.
Taip buvo elgiamasi dar apsisprendžiant dėl embrionų naudojimo teisinio reguliavimo. Netrukus kilo ir G.Kildišienės neskaidrių ryšių su valstiečių lyderiu R.Karbauskiu skandalas, vienas po kito išlindo ir su jo verslu siejami šešėliai. Kartu pasipylė visokiausių žmonių laisvę rinktis ribojančių draudimų lavina.
Natūralu, jog į valdančiąją daugumą žiniasklaida ėmė žvelgti įtariai ir itin kritiškai, o valstiečių kontroliuojamas Seimas atsakė į tai parlamentiniu LRT veiklos tyrimu ir pasiūlė įstatymo pataisas, kurios galėtų didinti politikų įtaką nacionaliniam transliuotojui. Kitaip sakant, griebtasi keršto, kuris kelia grėsmę žodžio laisvei.
LRT veiklos tyrimas – tik vienas iš daugybės šio Seimo užmojų kurti visokias tyrimo komisijas. Jos buvo kuriamos ir anksčiau, jomis, kaip vėzdu politiniams oponentams apkulti, mielai naudojosi ir konservatoriai, ir socialdemokratai. Bet valstiečiai šiuo požiūriu sugebėjo pranokti pirmtakus.
Tai verčia svarstyti, kokį turinį valstiečiai suteikė savo pažadui paversti Seimą svarbiausiu politikos centru. Išties šis Seimas tapo kunkuliuojančiu aistrų katilu, valstiečiai bando skaičiuoti ankstesnių valdžių nuodėmes kone nuo nepriklausomybės atkūrimo laikų.
Bet politinės rietenos, kai valdantieji vos ne didžiausia Lietuvos problema skelbia konservatorių lyderio G.Landsbergio šeimos verslą, o šie valstiečių vadovą R.Karbauskį sieja su Rusijos ardomąja veikla, Seimą paverčia ne politikos, o tik sąskaitų suvedinėjimo centru.
Reformų sumanymai, įstatymų pataisos daugiausia eina iš Vyriausybės rūmų, o ministerijų parengti projektai Seime neretai klimpsta pačių valstiečių nesutarimų pelkėje. Tai ypač buvo justi svarstant aukštųjų mokyklų jungimo planus, rengiant mokesčių sistemos, „Sodros“ pertvarką.
Vis dėlto reikia pripažinti, kad ši valdančioji dauguma, nors ir braškėdama, galiausiai padaro taip, kaip, matyt, valstiečių frakcijos vadovas R.Karbauskis susitaria su premjeru S.Skverneliu.
Nepaisant sklandžiusių kalbų apie galimą valstiečių frakcijos skilimą, jos lyderiams kol kas pavyksta čia įvesti drausmę, dažniausiai balsuojama taip, kaip liepia R.Karbauskis. Valdantieji, atrodytų, remiasi netvirta dauguma – prie koalicijos prisijungus „tvarkiečiams“, joje yra 72 nariai, bet paprastai jiems pakanka balsų nuslopinti pakrikusios opozicijos pasipriešinimą.
Mat valdančiąją daugumą dažnai paremia formaliai jai nepriklausanti Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos frakcija, o teisėsaugos malamus ir susipriešinusius liberalus irgi apėmusi visiška anarchija – kartais nemaža jų dalis nelauktai pritaria valdžios siūlymams.
Todėl valstiečiai nesunkiai turėtų išlaikyti Seimo kontrolę savo rankose bent iki kitų metų rinkimų maratono ir tik valdantiesiems patyrus juose didelę nesėkmę galima laukti bruzdėjimo ar sąmyšio jų gretose.
Kita vertus, reikėtų klausti, kokia Lietuvai nauda iš to, kad valstiečiai sugeba dominuoti Seime.
Būtų neteisinga sakyti, kad jie nesiima jokių reformų. Iniciatyvų keisti įstatymus, pertvarkyti švietimo, sveikatos apsaugos, socialinio draudimo, mokesčių sistemas, valstybės įmonių valdymą, vaiko teisių apsaugą ir daugelį kitų sričių ši valdančioji dauguma pažėrė gal net daugiau nei ankstesni valdantieji. Bet abejonių kelia, kas tuo pasiekta.
Juk prieštaringai vertinamas etatinis mokytojų darbo apmokėjimas savaime nesustiprins šios profesijos prestižo, nepagerins švietimo, o aukštųjų mokyklų jungimasis negarantuoja geresnės studijų ir mokslo kokybės.
Mokesčių sistemos pertvarka, sujungianti darbdavio ir darbuotojo mokamus „Sodros“ mokesčius, yra labiau techninio pobūdžio ir, nors realus žmonių uždarbis kiek išaugs, tai ne didina, o dar mažina pajamų perskirstymą per valstybės sektorių ir neturi nieko bendra su valstiečių deklaruota socialinės nelygybės mažinimo politika.
Regis, per porą metų valstiečiai savo svarbiausių pažadų nesugebėjo arba nenorėjo tesėti. Per antrąją kadencijos pusę imtis interesų grupių pasipriešinimą keliančių reformų jiems bus dar sunkiau.
Labiau tikėtina iš valdančiųjų sulaukti jų rinkėjus pamaloninančių populistinių sprendimų, iš kurių būna daugiau žalos nei naudos.
