Streiką organizuojančios Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos (LŠDPS) lyderiai jau seniai reikalauja ministrės galvos, jai interpeliacija pagarsino ir Seimo konservatorių frakcija.
Tiesa, išversti ministrę iš posto vargu ar būtų įmanoma, jei tam nepritartų bent dalis valdančiųjų.
Vis dėlto Seimo vicepirmininkės R.Baškienės užuomina, kad ji J.Petrauskienės vietoje jau būtų atsistatydinusi, rodo, jog ir valstiečių gretose svarstoma, ar nevertėtų aukoti ministrės.
Žinoma, dabar atstatydinus J.Petrauskienę atrodytų, kad posto ji neteko dėl mokytojų streiko, kurį išprovokavo etatinio pedagogų darbo apmokėjimo įvedimas, nors gal tai buvo tik dingstis streikuoti.
Krinta į akis, kad šiam modeliui pritarė visos pedagogų profesinės sąjungos, išskyrus LŠDPS, kuri nuosekliai kritikuoja viską, ko imasi Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM). Mokytojų streiko įkvėpėjas LŠDPS lyderis A.Navickas atvirai konfliktuoja ir su kitų profesinių sąjungų atstovais.
Gal rengti mokytojų streiką skatina ir asmeninės LŠDPS lyderių ambicijos, bet tai nereiškia, kad visi pedagogai pritaria naujai apmokėjimo tvarkai ir jiems nėra ko nerimauti ar jaustis nuskriaustiems.
Aišku, įvesdama etatinį darbo apmokėjimo modelį ŠMM siekė numalšinti mokytojų nepasitenkinimą ir leisti jiems uždirbti šiek tiek daugiau. Tai rodo ir statistika: mokytojų algoms iki 2020 metų papildomai skirta 95 mln. eurų, jos vidutiniškai jau išaugo 14 proc. – nuo 822 iki 934 eurų. Iš tiesų daugiau kaip 70 proc. mokytojų atlyginimai padidėjo, bet maždaug 20 proc. sumažėjo. Suprantama, pastarieji smarkiai nusivylė.
Taip atsitiko ir dėl objektyvių priežasčių. Mokyklose, kuriose gerokai sumažėjo mokinių, vadovai niekaip neįstengia sudaryti mokytojams viso etato net įskaičiuodami į krūvį ir visokią kitokią veiklą. Todėl penktadaliui pedagogų ir sumažėjo algos.
Dabar vidutinis miestuose dirbančių mokytojų krūvis sudaro 0,81 etato, o kaimuose – 0,67 etato. Visu etatu dirba tik 25 proc. mokytojų. Tiesa, pernai jų buvo tik 8 proc., ir šį padidėjimą lėmė būtent etatinis modelis.
Vis dėlto pedagogų bendruomenę sukiršino tai, kad nebuvo padidintas valandinis jų darbo įkainis, o tik leista į etato krūvį įskaičiuoti anksčiau neapmokėtą jų veiklą. Ko gero, tai atvėrė landas subjektyviam vertinimui, mokyklų vadovai gali vieniems mokytojams prirašyti daugiau valandų už visokius darbus su mokyklos bendruomene, kitiems – mažiau.
Matyt, nemažai mokytojų liko nepatenkinti ir dėl favoritizmo, kai didesnį uždarbį lėmė ne jų kvalifikacija ar darbas, o geresni santykiai su direktoriais.
Girdėti ir pedagogų abejonių, ar teisinga prilyginti pamokos vedimą, pavyzdžiui, ekskursijai į muziejų ar pokalbiui su mokinių tėvais.
Dėl tokios padėties pirmiausia atsakinga ŠMM. Regis, buvo paskubėta jau nuo šių mokslo metų pradžios įvesti etatinio darbo apmokėjimo modelį gerai tam nepasirengus, neišaiškinus ir mokyklų vadovams, ir patiems mokytojams, kaip skaičiuoti įvairios jų veiklos krūvį.
Dabar ŠMM žada tobulinti etatinio apmokėjimo tvarką, jos atstovai ketina lankytis streikuojančiose mokyklose ir aiškintis ten kilusias problemas. Bet reikėjo tuo užsiimti prieš pertvarką, o dabar tai jau gaisro gesinimas.
Suprantama, opozicija negali praleisti progos įkirsti valdantiesiems, todėl, naudodamasi mokytojų streiku, grasina ministrei interpeliacija. Juolab kad jos kėdė kliba ne vien dėl etatinio darbo apmokėjimo nesklandumų. Nepasitenkinimas ministre kaupiasi nuo pat Vyriausybės darbo pradžios.
Beje, ir ankstesnius ŠMM vadovus nuolat užgriūdavo kritikos bangos. Ko gero, ši kėdė – viena kiečiausių Vyriausybėje.
J.Petrauskienei galimybes išsilaikyti poste apsunkina ir asmeninės priežastys – dar tęsiasi Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (VTEK) tyrimas dėl galimo interesų konflikto jos sutuoktiniui laimint pirkimus ŠMM pavaldžiose įstaigose.
Premjeras S.Skvernelis pareiškė, kad VTEK išvados lems, ar ministrė gali toliau eiti pareigas.
Jei valdantieji paaukos šią jų reitingams kenkiančią ministrę, gal garas katile ir bus kiek nuleistas, bet švietimo problemų tai neišspręs.
Apklausos rodo, kad ketvirtadalis moksleivių mokyklose nesijaučia saugiai, susiduria su fiziniu ir psichologiniu smurtu. Tačiau tarp mokytojų nesaugumo jausmas dar didesnis – net trečdalis pedagogų patys ar jų kolegos patyrė įvairiausių pažeminimų, grasinimų.
Švietimo ekspertų manymu, mokytojai streikuoja ne dėl atlyginimų, nesipriešina etatiniam darbo apmokėjimo modeliui, o maištauja todėl, kad jis gerai neparengtas, su jais neaptartas, nuleistas iš viršaus.
Anot profesorės V.Targamadzės, didžiausia sumaištis mokyklose kyla dėl sisteminio požiūrio į švietimą stokos, dėl nesitarimo su pedagogų bendruomene, kuriai net nėra aišku, kokių ugdymo rezultatų turėtų būti siekiama.
Mokytojų streikai tikrai nepadės moksleiviams tapti raštingesniems, bet gal tai bus signalas švietimo valdžiai, jog, užuot barsčius mokykloms finansavimo trupinius, reikia nuosekliai pertvarkyti visą ugdymo sistemą, o tai daryti tik sutelkus pačių pedagogų bendruomenę.
