Marseliu vadinamas 56 metų benamis ir dešimt jo likimo draugų prieš kelerius metus glaudėsi Klaipėdoje, Pievų take, kur pelkėje susirentė pašiūres, linoleumo gabalais ir senais kilimais nuklojo takus.
Visi ramiai gyveno, kol vieną dieną ant namelių pasirodė grėsmingi skelbimai, kad reikia skubiai kelti sparnus.
Uostamiesčio valdžia Marseliui ir kitiems varguoliams dar pagrasino: jeigu nesikraustysite geruoju, lūšnas nugriaus bendrovė, o tada privalėsite už tai sumokėti iš savo kišenės.
Varguolių aimanos nepadėjo
„Mes patys savo rankomis susikalėme tuos namukus, kodėl turime juos griauti?
Todėl, kad kartą surengėme šventę, paūliavojome?“ – tada stebėjosi visus lūšnyno reikalus žinanti benamė Gailė.
Marselis irgi nebuvo patenkintas. Nešdamas deginti rakandus bumbėjo panosėje: „Jie mano daiktus išnešė. Kokią turi teisę? Jiems tai šlamštas, o man – visas gyvenimas. Ir kam mes trukdome?“
Bene labiausiai nusiminęs buvo neįgaliojo vežimėlyje sėdėjęs 44 metų Ramūnas. Lūšnyne jis turėjo draugų, kurie nustumdavo vežimėlį ten, kur reikėdavo.
„Keliausiu į infekcinę ligoninę. Man reikia gydytis, sergu tuberkulioze“, – kalbėjo Ramūnas, jau keturiolika metų gyvenantis gatvėje. Čia vieną žiemą ir nušalo kojas, teko jas amputuoti.
Pievų take įsikūrusių benamių aimanos ir verksmai nepadėjo – komunalinio ūkio darbuotojai jų lūšnyną nušlavė nuo žemės paviršiaus.
Gyvena ir vargo nemato
Kone visi benamiai atsisako socialinių darbuotojų pagalbos.
Prieglobstis nakvynės namuose jų nevilioja – geriau gyventi miške, kaip indėnams.
Per skylėtus pašiūrių stogus jie mato spindinčias žvaigždes, girdi paukščių giesmes, ant laužo kaičia viralą, kepa šašlykus.
Vienas keisčiausių šios kastos atstovų Marselis, išvytas iš Pievų tako, kitoje vietoje Liepų gatvės pabaigoje, miške prie Danės upės, šalia pėsčiųjų ir dviratininkų tako, susirentė naują lūšną.
Vos įžengus į Marselio būstą matyti, kad vyras neapsileidęs – ant virvių sukabinti drabužiai nedvokia prakaitu ir šlapimu, kaip kitų gatvėse slampinėjančių benamių.
Prie savo pašiūrės įrengtą lauko tualetą benamis žaismingai apkarstė užuolaidomis.
Atsitempė ir senų sofų, ant kurių patogiai įsitaisęs gali ištiesinti nugarą.
Vyro pašiūrėje yra kriauklė – dubuo su vandeniu, taip pat ir veidrodis. Ten pasistatė netgi antrą lovą, kurioje gali apnakvindinti užklydusius svečius.
Kai lietaus vanduo užpildo dušo kabinos vonelę, Marselis gali išsiskalbti drabužius, nusiprausti. Jis dar svajoja susirasti išmestą krosnelę – tada savo pašiūrėje įsirengtų ir židinį.
Gyvendamas miške benamis nesijaučia atitrūkęs nuo civilizacijos, svarbiausių naujienų: „Aš turiu mobilųjį telefoną. Pasipildęs SIM kortelę gaunu informaciją apie viską, kas mane domina.“
Pagrindinė iš Tadžikistano kilusio Marselio veikla – miesto gatvėse, kiemuose pastatytuose šiukšlių konteineriuose ieškoti kitiems nereikalingų, bet jam naudingų sendaikčių.
Sugalvojo savo verslą
„Aš nieko nevagiu: ką žmonės išmeta, tą ir pasiimu. Visko man prireikia.
Kiek gyvenu, tiek statau sau namus ir juos gražinu“, – kalbėjo benamis.
Vyras šiukšlynuose rastais namų apyvokos daiktais, dar nesugedusiais maisto produktais noriai dalijasi su likimo draugais, pasiūlo jų ir svečiams.
„Ką vėjas atpūtė, paimk, nieko nesmerk, priglausk, pamaitink, pagirdyk, o visa kita Dievas duos“, – kertinius savo gyvenimo principus dėstė Marselis.
Nagingas vyriškis iš medienos, kartono ir sintetikos atliekų miške prie dviratininkų tako surentė dar aštuonias lūšnas, kuriose apgyvendina kitus benamius.
Pastogių nuoma – savotiškas Marselio verslas, tačiau įkainių jis neatskleidžia. Tai komercinė paslaptis.
„Žmonės patys nusprendžia, kaip man atsidėkoti už gyvenimą. Aš daug ką galėčiau padaryti bet kam. Nieko neimu, svetimo netrokštu – kiek reikia, Dievas duoda.“
Marselis – lūšnų kvartalo miško tankmėje simbolis, jo kūrėjas, tikras benamystės filosofas, nors pats savęs nelaiko žmogumi be nuolatinės gyvenamosios vietos.
Laisvė – brangiau už viską
Deklaravęs savo duomenis ir registruotas Klaipėdos savivaldybėje vyras įgijo teisę gyventi Lietuvoje iki 2023 metų. Savo tautybės apibūdinti negali: motina – totorė, o tėvas – baškiras.
Virš Marselio ir jo draugų lūšnų vėl sklando grėsmės šešėlis, tačiau benamis puoselėja naujų statybų planus: „Jeigu koks nors lordas man atneštų maišą pinigų, rūmus pastatyčiau.“
Naujo lūšnyno žmonių poilsiui skirtoje teritorijoje statytojas Marselis nelinkęs naudotis nakvynės namų paslaugomis, neprašo socialinės pagalbos – nori būti laisvas ir nepriklausomas.
Prieš kelerius metus apraudojusiam ant pelkės sumaniai pastatytą, bet nugriautą savo namuką benamiui dabar vėl tenka sukti galvą dėl ateities: „Žinau dar vieną slėptuvę, ten persikelsiu.“
Vaikystėje gyvenęs Vidurinėje Azijoje jis nepamiršo Korano tiesų.
„Ten nenugriausi net prie valdovų rūmų ar mečetės išdygusios lūšnos, jeigu vargšai spėjo ją susiręsti iki saulėtekio“, – dėstė Marselis.
Sovietmečiu vyras karinę tarnybą atliko Leningrade, atvykęs į Klaipėdą norėjo mokytis jūreivystės mokykloje, bet viskas susiklostė kitaip – dirbo žvejybos uoste, gyveno bendrabutyje.
„Paskui prasidėjo kitokie laikai – per privatizavimą netekau namų, darbo, likau ir be pilietybės“, – pasakojo jau tris benamių stovyklavietes uostamiestyje įkūręs vyras.
Marselis neatmeta, kad kada nors apsigyvens nakvynės namuose, bet toks laikas dar neatėjęs: „Kam jaudintis, kai visada galiu pasistatyti palapinę kitur ir pradėti gyvenimą iš naujo.“
Valdžios užmojus naikinti lūšnyną jis vertina filosofiškai – nepritaria, bet ir nesmerkia. Marselis, kaip tas stebuklų paukštis Feniksas, visada pasirengęs kilti iš sudegintų lūšnų pelenų.
Valdžiai – galvos skausmas
„Nuteisk protingą, jis taps dar išmintingesnis, o kvailas žmogus pradės niršti, tavęs neapkęsti. Štai taip ir gyvenu daug metų – tampu vis išmintingesnis“, – kaip iš Šventojo Rašto kalbėjo benamis.
Rusakalbis keistuolis buvo įregistruotas Darbo biržoje, tačiau nieko nepešė. Anot jo, darbdaviams neįdomūs lietuvių kalbos nemokantys bedarbiai.
Klaipėdos savivaldybės Miesto tvarkymo departamento vadovė Irena Šakalienė po viešnagės lūšnyne piktinosi, kad benamiai išsiskleidė miškingoje maždaug hektaro ploto teritorijoje.
„Tiek užterštos teritorijos aš dar nebuvau mačiusi. Ištrypė miško paklotę, nusėjo ją įvairiomis atliekomis. Elektros ten nėra, gamindami maistą kūrena laužus, o tai irgi kelia grėsmę. Vienintelis teigiamas dalykas – benamiai gerai prižiūri valkataujančius šunis“, – kalbėjo I.Šakalienė.
Marselis ir jo draugai lengviau atsikvėpė sužinoję, kad dar galės peržiemoti savo pašiūrėse, – nuspręsta jas naikinti pavasarį. Įšalus žemei numatyta kirsti kai kuriuos medžius ir krūmus.
I.Šakalienė įsitikino, kad traktoriai ir kitokia technika prie lūšnyno neprivažiuos: „Pašiūrės suręstos tvirtai, tokių kūjais ir laužtuvais nesudaužysi, ten sukaupta gausybė šlamšto.“
Žinia, kad Klaipėdoje, Dubysos gatvėje, bus atidaryti nauji nakvynės namai, naikinamo lūšnyno gyventojų nesudomino.
