Kai prireikia kokiam nors prokurorui pasiklausyti politiko, žurnalisto ar valdininko pokalbio, paslaugūs teisėjai ima leidimus štampuoti net po darbo ar savaitgaliais.
Kai kuri nors įmonė prapila stadiono ar tualeto statybos konkursą, iš karto reikia jį stabdyti, nes delsti negalima.
Būtina paimti vaiką iš šeimos, nes abu tėvai prie vakarienės įsipylė vyno ar, neduok Dieve, kepštelėjo per pasturgalį, – prašom, imkite.
Bet kai reikia išsiaiškinti, ar galima vaiką atiduoti auklėti įtariamam teroristui, šis malūnas įstringa. Antai į Vilniaus apylinkės teismą kreipėsi moteris maldaudama uždrausti buvusiam sutuoktiniui matyti savo palikuonį, kuriuo nelabai jis ir rūpinosi. Maža to – vos vaikui gimus išvyko į Siriją, kur esą kariavo teroristų grupuotės gretose.
Moteris gaudavo baisių elektroninių laiškų apie tai, kad atsidūręs kare vyras priverstas žudyti žmones, nes kitaip jį patį grasina nužudyti, jam kažką leidžia į ranką – greičiausiai narkotikus, žodžiu, pragaras.
Logiškai mąstant, išvados gali būti dvi: arba buvusiam vyrui pasimaišė protas, arba jis iš tiesų atsidūrė Sirijoje. Norėdama tai išsiaiškinti moteris paprašė teismo kreiptis į Valstybės saugumo departamentą,
Štai čia ji ir padarė klaidą! Juk kurpti kreipimąsi, laukti atsakymo, registruoti jį ir iš naujo svarstyti bylą yra titaniškas darbas.
Atleiskite, gerbiamoji, mes jau geriau patikėsime vyro žodžiais, kad jis darbavosi Turkijoje pardavėju.
Maždaug taip nusprendė Vilniaus apygardos teismo teisėja, atmetusi ieškinį.
Vis dėlto liko neaišku, ar mūsiškė Temidė paprasčiausiai tingi kreiptis į saugumiečius, ar bijo jų kaip velnias kryžiaus.
O jei sūnaus motina vis dėlto buvo teisi ir vaikas bus atiduotas teroristui?
