Tarpukario Kaunas veržiasi būti tarp įdomiausių XX amžiaus pradžios ir vidurio architektūros, europietiškojo modernizmo, miestų. Mūsų pačių, kauniečių, akiai tokie pastatai kaip Tautos namai, Centrinis paštas, Karininkų ramovė, Vytauto Didžiojo karo muziejus tapo įprasti, ir per atkurtos nepriklausomybės kone trisdešimt metų reikėjo sulaukti ne vieno miesto svečio užsieniečio architekto, kurie išvydę geriausius tarpukario laikinosios sostinės pastatus sušuktų: „Čia tai bent!“
Architektūros istorikas Markas Crinsonas, apsilankęs Kaune, buvo taip sužavėtas, kad pripažino, jog tarpukario Kauno modernistinė architektūra daug įdomesnė, išradingesnė už panašaus laikotarpio Briuselio architektūrą.
Įdomu, kad tarpukario Kauno, taigi pirmojo anuomet jaunos valstybės didmiesčio lietuvišką architektūrinę tapatybę kūrė ne tik jauni lietuviai architektai, tokie kaip V.Landsbergis-Žemkalnis, G.Česonis, S.Kudokas, bet ir ne lietuvių kilmės menininkai: V.Dubeneckis, K.Duž-Dušauskas, A.Rozenbliumas, K.Reisonas, E.Frykas.
Pastarieji tapo nuoširdžiais Lietuvos ir Kauno patriotais, padėję išgarsinti kuklų buvusios imperijos pakraščio miestą ir iškelti jį tarp ano meto modernizmo pirmeivių. O tarpukaris – tai juk epocha, kai ne tik provincialioje Rytų, bet technologiškai išsivysčiusioje Vakarų Europoje buvo išsikerojęs nacionalizmas, nepakanta kitatautiškumui. Tačiau Kauno architektūros elitą šios tendencijos, atrodo, aplenkė.
Anuomet Kauną statė daugiausia Paryžiuje ir Berlyne mokslus baigę architektai. Tai ir buvo sėkmės paslaptis, o tautinė tapatybė čia niekuo dėta.
Article [id:4442794]Algirdas Kaušpėdas: „Kaunas turi neišnaudoto parako“
Reikalai suprastėjo, kai sovietmečiu ir jau atgavus nepriklausomybę miesto plėtros ėmėsi Kauno Antano Sniečkaus politechnikos instituto (dabar – Kauno technologijos universitetas) Statybos fakulteto ir Vilniaus inžinerinio statybos instituto (dabar – Vilniaus Gedimino technikos universitetas) Architektūros fakulteto auklėtiniai.
Esmė ne ta, kad jie buvo negabūs ir nemokšos, atvirkščiai, tais laikais mokslus baigė, pradėjo kurti ir ne tokių jau blogų dalykų sukūrė vyresniosios kartos Kauno architektai A.Karalius, G.Balčytis, G.Natkevičius, šviesaus atminimo A.Kančas ir kiti.
Tačiau totalitarinė mąstysena paliko įspaudą net ir pasibaigus okupacijos epochai. Laimė, užteko proto „Merkurijaus“ neprimesti kultūros paveldo sargų globai ir jį nugriauti, bet stiklo ir betono baidyklių intervencijos, net Laisvės alėjoje, visiškai išvengti nepavyko.
Mažiau nei prieš dešimt metų Kaune buvo kilęs skandalas dėl vadinamojo juodojo kubo – juodo stiklinio antstato ant šalia savivaldybės rūmų esančio viešbučio. Tiesa, užbaigus projektą tas antstatas jau neatrodė taip niūriai, kaip iš pradžių, o gal tiesiog akis apsiprato.
Article [id:1073201]J.Vileišio paminklas Kaune bus statomas Laisvės alėjoje
Tačiau prie Laimutės ir Birutės stiklainiu praminto pastato ties Laisvės alėjos ir A.Mickevičiaus gatvės kampu jokiai akiai priprasti neįmanoma, nors tas stiklainis ne juodas, o kaip tik baltas.
Ne visos baimės dėl naujų statybų buvo pagrįstos. Antai prieš gerą dešimtmetį būgštauta, jog daugiaaukštis pastatas ties I.Kanto ir Kęstučio gatvės kampu, prie Malūnininko bokštelio, sudarkys Naujamiesčio vaizdą. Bet nieko baisaus nenutiko – naujasis pastatas neblogai įsiliejo į Naujamiesčio kontekstą.
Tikrai ne visa sovietiniu raugu dvelkianti architektūra prasta. Gera pasivaikščioti Aušros ir aplinkinėmis gatvėmis, kur vietoj anksčiau buvusio „Karigės“ baldų fabriko pastatyti A.Karaliaus projektuoti modernūs spalvingi, optimistiškai nuteikiantys daugiabučiai. Tiesa, jų gyventojai sako, kad butai įrengti nefunkcionaliai, juose prasta ventiliacija, yra ir kitų trūkumų, bet iš išvaizdos namai atrodo patraukliai.
O štai naujosios architektų kartos kūryba teikia vilčių, kad praėjus beveik trisdešimt metų po nepriklausomybės atkūrimo Kauno architektai vėl žavės ir stebins pasaulį gerąja prasme.
Žavėtis verčia Astos ir Gintaro Prikockių restauraciniai darbai, o G.Kančaitės projektuotas verslo biurų kompleksas Jonavos gatvėje – beveik šedevras. Nors gal jau ir tas žodis „beveik“ nereikalingas.
Jauna architektė puikiai perteikė tarpukario modernistinės architektūros bruožus, tačiau jų mechaniškai nekopijavo, išvengė tariamo retro stiliaus, kitaip tariant, kičo.
Dėkingi turėtume būti ir kaimynams skandinavams, kurie architektūriškai jautrioje vietoje, Vaižganto gatvėje, pastatė prie aplinkos puikiai priderintą daugiabučių kvartalą.
Kauno plėtros laukia nauji išmėginimai, nauji iššūkiai. Prie O. Ir H.Minkovskių gatvės, šalia planuojamų statyti M.K.Čiurlionio koncertų rūmų, 50 hektarų sklypą įsigijo nekilnojamojo turto bendrovė. Čia ketinama investuoti 50 mln. eurų ir maždaug 50 tūkst. kvadratinių metrų plote pastatyti verslo biurų kvartalą.
Investuotojai žada išlaikyti vienodą stilių ir architektūrinių idėjų tęstinumą.
Reikia tikėtis, kad investuotojai tesės savo pažadą ir kairysis Nemuno krantas nevirs pigių daugiaaukščių stiklo ir betono baidyklių kvartalu, o taps naujausios Kauno architektūros šedevru. ˙ ˙
