Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) antrakursis Dž.Grėbliūnas išbandė Kauno mero kėdę. 19 metų kaunietis prisipažino, kad vaikystėje svajojo tapti Lietuvos prezidentu.
Dabar vaikinas supranta, kad pirmiausia reikia pradėti nuo mažesnių darbų. Studentas visą savo laisvą laiką skiria įvairiausiai veiklai, kuri prisideda prie to, kad kuo daugiau Kaune gyvenančių žmonių čia jaustųsi laimingi ir tuo didžiuotųsi taip, kaip didžiuojasi pats.
Dž.Grėbliūnas turi ir konkrečių idėjų, kaip tai pasiekti.
– Tarptautinės studentų dienos proga Kauno mero pareigas ėjote tik vieną dieną, bet turėjote progos susitikti su miesto vadovais ir aptarti kai kuriuos rūpimus klausimus. Apie ką pavyko pasikalbėti? – „Laikinoji sostinė“ paklausė Dž.Grėbliūno.
– Kai dar mokiausi Lietuvos sveikatos mokslų universiteto gimnazijoje, teko dalyvauti Moksleivių vyriausybės veikloje. Tada patekau į Teisingumo ministeriją, kur atlikau vienos savaitės praktiką. Ši patirtis buvo labai naudinga. Todėl kai pamačiau, kad studentai kviečiami tapti laikinaisiais Kauno vadovais, užpildžiau anketą. Tapti meru nesitikėjau, bet buvo labai įdomu.
Pirmiausia man rūpėjo aptarti vieną konkretų klausimą. Kauno centro poliklinika, kuri yra šalia LSMU ir kurioje lankausi aš ir mano tėvai, yra Miško ir A.Mickevičiaus gatvių kampe. Būtent toje vietoje yra įėjimas į polikliniką, tačiau priešais duris yra pėsčiųjų perėja.
Sustoti automobiliams ir išleisti ar paimti žmones iš poliklinikos nėra vietos. Kauno meras Visvaldas Matijošaitis iš karto pasikvietė už eismą ir transporto organizavimą Kaune atsakingą Paulių Kerą, situacija buvo aptarta ir tikiuosi, kad ši problema bus išspręsta. Man labai patiko, kad klausimas buvo aptartas operatyviai. Tai suteikia vilties, kad ir kitos problemos mieste sprendžiamos panašiai.
– Tad kokių dar problemų matote Kaune?
– Man, kaip ir daugeliui moksleivių, studentų, senjorų bei daliai dirbančių žmonių, rūpi viešojo transporto klausimai. Pats neturiu vairuotojo pažymėjimo, bet net jei jį turėčiau, mieste važinėčiau tik viešuoju transportu. Man leisti laiką jame patinka.
Manau, kad praktiką, kai dabar viešuoju transportu galima nemokamai važinėti tik kai kurių švenčių metu, reikėtų keisti. Nemokamai troleibusais ir autobusais kauniečiai mieste galėtų važinėti nuolat, išskyrus šventines dienas. Kai kuriose pasaulio šalyse tokia praktika pasiteisino, nes mieste mažiau spūsčių, mažesnis oro užterštumas.
Taip pat man keista, kad iš moksleivių viešojo transporto kontrolieriai reikalauja ne tik bilieto, bet ir moksleivio pažymėjimo. Juk pas mus visi vaikai ir jaunuoliai iki 16 metų privalo mokytis, tad kam iš jų dar prašyti mokinio pažymėjimo ir, jei jo neturi, už tai bausti? Tai – nelogiška.
Pats esu susidūręs su situacija, kai buvau praradęs dokumentus. Policija vietoj jo buvo išdavusi laikiną mokinio pažymėjimą. Kontrolieriams jis neprilygo tikram dokumentui, todėl reikėjo mokėti baudą. Manau, jog ne tik šioje, bet ir kitose gyvenimo srityse mieste turėtų būti kuo mažiau policinės valstybės apraiškų, kad gyventi čia būtų patrauklu.
– Ko, jūsų nuomone, reikėtų, kad jaunimas Kauną laikytų patraukliu? Ar jauni žmonės yra aktyvūs?
– Kai kurie žmonės teigia, kad Kaune neįdomu, nes jame per mažai renginių. Man atrodo, kad taip mano daugiausia tie, kurie miesto patys nepajaučia ir neieško, kas čia įdomaus. Taip, naktinę ekonomiką mieste reikėtų skatinti labiau.
Bet įvairių renginių, festivalių nereikėtų tikėtis tik iš savivaldybės ar verslininkų. Jaunų kauniečių antrus metus rengtas atviros kultūros festivalis „Kaunas Opener 2018“ buvo pripažintas geriausia šių metų jaunimo iniciatyva. Prie jo organizavimo teko prisidėti ir man. Savivaldybė festivalio šiais metais nerėmė, reikėjo ieškoti rėmėjų ir leisti savo pinigus.
Kaip jis pavyko, spręsti kauniečiams, bet mes džiaugėmės, kad į renginius žmonės aktyviai rinkosi. Tai parodė, kad panašių festivalių mieste reikėtų daugiau. Manau, kad jų mieste atsiras vis daugiau, nes jaunimas vis labiau linkęs savanoriauti.
Tai galima daryti įvairiose srityse. Lietuvos jaunųjų gydytojų asociacija jau kurį laiką vykdo programą „Auksinė minutė“. Iš pradžių važinėjome po Kauno mokyklas, dabar jau po visą Lietuvą.
Vyresnių klasių mokinius mokome suteikti pirmąją pagalbą, naudotis defibriliatoriais. Tai – taip pat savanoriška veikla. Siekiame, kad greitosios pagalbos kursas būtų įtrauktas į privalomąją mokymosi programą.
– Kokioje srityje mieste dar galima pasitempti?
– Didžiuojuosi, kad gyvenu Kaune, nes jis nėra sostinė, bet ir tikrai ne provincija. Kauniečiai jau vis labiau įvertina, kad turime išskirtinę tarpukario architektūrą, kuri sukoncentruota palyginti nedidelėje teritorijoje. Tai unikalu Europos mastu. Tačiau apie šį išskirtinumą daugiausia ir žino tik patys kauniečiai.
Nacionaliniu ir Europos mastu tai mažai išreklamuota. Pažiūrėjus, ką užsieniečiams siūlo aplankyti šalies turizmo atstovai, matyti, kad kviečiama į Vilnių ir į Kuršių neriją. Kaunas paliktas nuošalyje. Šioje srityje miesto atstovai galėtų dirbti aktyviau.
– Ar baigęs studijas planuojate likti Kaune?
– Taip, vilioja skubiosios medicinos studijos. Jas baigus puikiai galima darbą derinti Kaune ir užsienyje. Nemažai medikų taip elgiasi, o gyventi lieka Kaune. Tačiau vilioja ir politika. Šioje srityje medicinos žinios taip pat praverstų. Vaikystėje svajojau būti Lietuvos prezidentu.
