Sekmadienį Kerčės sąsiauryje surengtas Ukrainos karinių laivų užgrobimas ir pralietas kraujas dar kartą parodė, jog agresyvi kaimynė nesustos – ieškos naujų žemių, konfliktų, neapykantos objektų, kad pasiektų šovinistinius tikslus ir atitrauktų savo piliečius nuo milžiniškų skurdo, valstybės iždo grobstymo, korupcijos ir netvarkos problemų.
Vladimiro Putino režimo katile kunkuliuoja rusiškas nacizmas – patiekalas iš sovietinių laikų ilgesio, galios demonstravimo, represijų, žudynių, pykčio kitaminčiams ir kitataučiams, kurios svarbiausiu komponentu tapo savo tautos iškėlimas virš likusios žemės rutulio dalies, vadinamojo „rusų pasaulio“ šlovinimas.
Filmuose, laidose atvirai ir ciniškai pasakojama, kas laukia planetos. Viename iš gausybės tokių „šedevrų“ herojus, skaitydamas Leonido Kornilovo „Penktąją imperiją“, apokaliptiniu balsu drebia apie dvigalvį erelį, kuris pažvelgęs iš sovietinio herbo aukštumų pamatė, kaip jo šalį likimas vedą į naują imperiją su Donbasu, Karabachu ir kitomis teritorijomis.
Rusija turi daugybę nacizmo požymių – be Holokausto ir koncentracijos stovyklų, tačiau su ultranacionalizmu, sklindančiu iš aukščiausių valdžios tribūnų, svetimų teritorijų grobimu, revanšistinėmis idėjomis atkurti kažką panašaus į žlugusią Sovietų Sąjungą, totalia smurto ir sekimo sistema šalies viduje, politiniais kaliniais pergrūstomis kameromis.
Piktdžiugiškai demonstruojamos raketos – žiūrėkite, kaip mes galime nupūsti nuo paviršiaus priešus. Iš televizijų plūsta neapykantos srautai tautoms, kurios siekia ištrūkti iš meškos glėbio. Viešų renginiu metu net 2-3 metų pypliai aprengiami karinėmis uniformomis, vyksta masiniai žaidimai apie karą. Tarsi hitlerjugendo laikais.
Kaip naciai keldavo isterijos bangas dėl tariamai pažeidžiamų vokiečių mažumų teisių Sudetuose ar Lenkijoje, taip Rusijos valdžia ir jos valdoma žiniasklaida klykia apie „užguitus“ savo tautiečius Ukrainoje, Lenkijoje, Baltijos šalyse, skleidžiamas šlykštus melas rusų vaikų žudymą Ukrainoje.
Rusija tampa nacistinės Vokietijos atmaina – sunku būtų rasti esminius skirtumus nuo Hitlerio, kuris postringaudamas apie taiką, visoje Europoje sėjo siaubą ir kraują.
Naujausių laikų Sudetais virto Abchazija, Šiaurės ir Pietų Osetija, Padniestrė, Donbasas ir Krymas– teritorijos, prijungtos prie Rusijos arba formaliai laisvos, bet iš tikrųjų visiškai nuo jos priklausomos.
Cheminis ginklas naudojamas net Jungtinėje Karalystėje – jau vien iš to galima suprasti, kaip įžūliai yra nusiteikęs grobuonis.
Tuo pat metu šalies viduje rengiami kruvini bananų baliai Vladimiro Putino ir jo klikos kritikams, jie tarsi bulvių maišai grūdami į policijos autobusus, iš kur keliauja į perpildytas areštines.
SS rudmarškinius po 80 metų kitos valstybės gatvėse pakeitė kaukėti juodmarškiniai – OMON'as ir gvardiečiai, laužantys rankas net protestuojantiems vaikams, moterims, senukams.
Už bet kokius protestus, performansus, valdžiai neparankius įrašus rusiškuose socialiniuose tinkluose, netgi spustelėjimus „patinka“ galima persikelti dvejiems metams į valdiškus namus su grotomis arba mažų mažiausiai užsidirbti baudžiamąją bylą. Pakanka pasidalinimo kandžiomis nuotraukomis, kad būtų įšaldomos nepaklusniųjų sąskaitos bankuose.
Iš Kremliaus užgrobtos svarbiausios šalies žiniasklaidos trykšta melo bangos – Josepho Goebbelso mokiniai Rusijos televizijoje uoliai ridena purvo statines ant tariamų vidaus ir užsienio priešų. Isterijos chorui diriguojantys laidų vedėjai savo chuliganiška leksika tildo sveiko proto nepraradusius oponentus arba šlykščiai iškreipia tikrovę, pavyzdžiui, kaip Olga Skabejeva iš kanalo „Rossija“, pranešusi, jog ukrainiečių delegacija Europos Sąjungos parlamente jai ir Rusijai neva linkėjo mirties, nors iš tikrųjų pastarieji tik giedojo savo šalies himną, apsupę šią liūdnai pagarsėjusią provokatorę.
Su sąžine pyktis atsisakę, korupcijos faktus skelbiantys žurnalistai ir politikai traiškomi psichologiškai arba tildomi kulkomis – nuo V.Putino vadovavimo pradžios nužudyti net 143 žiniasklaidos atstovai, pateikiant vieną už kitą ciniškesnes versijas apie atsitiktinius plėšikų išpuolius. Tačiau gatvės nusikaltėlių aukomis kažkodėl niekada netampa uoliai tarnaujančios Kremliui žurnalistikos prostitutės.
Mąstantys, prieš karus pasisakantys piliečiai vis gausiau išeina į gatves – ypač jaunimas, besirenkantis į neterminuotas protesto akcijas ir išklojantis dienos vaizdus į „Youtube“, kitus represiniam aparatui nepavaldžius portalus anksčiau nei jį užklumpa policija.
Tačiau tokie žingsniai primena pastangas plikomis rankomis sulaikyti visu greičiu riedantį tanką.
Pažangūs rusai, tokie kaip dainininkas Andrejus Makarevičius – Lietuvos ir viso pasaulio viltis, juos ir visas šovinizmo cunamiui nepasiduodančias opozicines jėgas reikia kuo stipriau remti, vienyti, atverti jiems kelius į finansinę paspirtį, rengti bendras konferencijas, populiarinti jų veiklą.
Gynybai vertėtų skirti daugiau daugiau pinigų ir dėmesio, nes agresyviai nusiteikusius žmones ir valstybes dažniausiai atvėsina tik jėga, šiuo atveju – NATO sparnas.
O tiems Lietuvos veikėjams, kurie anksčiau ironiškai sakydavo „rusai puola“, dabar prieš praveriant burną vertėtų stipriai įžnybti sau į liežuvį.
