Ar Vyriausybės „buldozeriu prastumtas“ mokytojų etatinio apmokėjimo modelis tikrai yra beviltiškas ir konceptualiai ydingas? Kiek dar laiko nebus užtikrinta dešimčių tūkstančių mokinių konstitucinė teisė į mokslą, o mokytojo, kaip konstitucinės valstybės piliečio, teisė į orumą?
Ar tikrai iš mokytojo norėta pasityčioti valdžios institucijų? Jau beveik mėnesį į šiuos skaudžius klausimus bandoma atsakyti, bet tik kitą savaitę galų gale Vyriausybės ir Parlamento lygmeniu pasiryžta galų gale priimti sprendimus.
Šią savaitę galų gale prasidėjo „derybos“, ketvirtadienį jos tęsėsi beveik 13 valandų. Derybose kalbama būtuoju laiku, mokytojų profsąjungų atstovai vadina valdžios sprendimus sugriovusius mokytojų orumą, pasitikėjimą vieni kitais, mokyklų vadovais, sprendimų priėmėjais ir pan., valdžios atstovai vadina siūlymus neadekvačiais, griaunančiais valstybės biudžeto sąrangą ir viršijančiais galimybes.
Galų gale vieni kitus apkaltina nekonstruktyvumu, retesniais atvejais pavyksta pateikti konkrečių faktų, demonstruojančių nekonstruktyvumą. Pavyzdžiui, kad mokytojo darbo valandos įkainis „ant popieriaus“ yra 5 eurai su centais, todėl sunkiai suvokiama, jog prašymas jį padidinti iki 6 eurų su centais (LŠDPS reikalavimas padidinti atlyginimus 20 proc.) tikrai taptų valstybės biudžetui nepakeliama našta.
Mokytojai negali patikėti, kodėl valstybei nerūpi, jog švietimo pagalbos specialistui mokant 430 eurų „į rankas“ (beje, paaiškėjo kad šiais reformos metais apie jų finansavimą iš viso buvo pamiršta), kai kuriose mokyklose specialiųjų poreikių vaikai (autizmo negalią, kalbos sutrikimų turintys ir kt.) lieka tiesiog palikti be specialistų pagalbos. Pateikiami įrodymai, pagrįsti skaičiavimais, kad už sąsiuvinio taisymą mokama kaip už pusės minutės darbą ir kt.
Savaitei besibaigiant Vyriausybė išsiuntė profsąjungoms „siūlymus“, kurių formuluotės sunkiai leidžia patikėti siekiu realiai juos įgyvendinti, kad bent kitą savaitę, praėjus kone mėnesiui nuo streiko pradžios, mokytojai galėtų sugrįžti pas savo mokinius.
Šeštadienio diskusijos su ministre ir kitais valdžios atstovais metu mokytojai griežtai kritikuoja tų siūlymų formuluočių racionalumą (peržiūrėti, ieškoti galimybės, ieškoti, numatyti), nes jose nėra jokių konkrečių skaičių, taigi ir įsipareigojimų, ką iki kada žadama padaryti taisant situaciją.
Diskusijoje dalyvaujanti mokslininkė teigia, kad tai net ne diskusija, tiesiog apsikeitimas nuomonėmis – nors ir tai gerai.
Vadinasi, net atskirti diskusiją nuo pokalbio nesugebama, tai kaip tada tikėtis konstruktyvių derybų, jei trūksta elementarios kompetencijos derėtis, t. y. aiškiai išsakyti savo pozicijas, argumentuoti, kontrargumentuoti, turėti parengtus įrodymus, ir ekonominiais skaičiavimais paremtas kompromiso galimybes.
Atsigręžkime į savo UGDYTINIUS ir pažiūrėkime, ką jie siūlo MUMS socialiniuose tinkluose. Ir tada įsitikinsite, kad Lietuvos ateitis – gerose rankose, jeigu kuo skubiau padėsime jiems grįžti į Lietuvos mokyklas, sudarysime sąlygas jiems vėl mokytis mokytojo profesijos specializuotame universitete (jis jau, deja, sugriautas).
Investuokime į Lietuvos švietimą tas kelias dešimtąsias procento daugiau (numatytas siekis Švietimo sektoriui 6 proc., bet skiriama tik 4,6 proc., o reikalavimas pakelti atlyginimus 20 proc. pakeltų tą skaičių net mažiau nei procentu) ir tai atsipirks, kaip atsipirko, pavyzdžiui, Indijos ekonomikai per vos daugiau nei 10 metų.
Taigi, kodėl buksuoja mokytojų apmokėjimo sistema? Pateikiamas eilinės mokytojos, „paprotintos“ savo sūnaus, Vilniaus licėjaus absolvento, VU Matematikos ir informatikos fakulteto programų sistemos trečiakursio atsakymas.
Sistema paremta trinarės struktūros modeliu. Joje iš viso vadinamosios 3 kišenės: pirmoji – kontaktinis darbas, antroji – nekontaktinis, trečioji – darbas bendruomenei (formuluotę mokytoja siūlo keisti į „parama ugdymo kokybės užtikrinimo veiklos procesams“, kad nebūtų „iškreipta“ mokytojo darbo esmė ir jau šioje vietoje neatsirastų prielaidų kėsintis į mokytojo profesijos esmę ir mokytojo orumą). Taigi 2-oji kišenė yra lygi 1-ajai kišenei, padaugintai iš 40 proc. arba 60 proc. Tiksliau – dabar tas procentas bus būtent 40–60 proc. (ministrės žodžiai per mokytojų suvažiavimą), o startavusiame modelyje jis buvo iki 50 proc.
Kadangi pirmąją kišenę skaičiuoja pagal realų skaičių pamokų vedimo savaičių (pvz., ugdymo plane šiems m. m. 5–8 klasėms 37 sav.), o antra ir trečia kišenės skaičiuojamos procentine dalimi nuo pirmosios, tai išeina, kad ir jose esančios veiklos apskaitomos pagal 37 sav. principą ir procentais nustatant „lubas“, skaičiuojant procentinę dalį nuo pirmosios kišenės. Kadangi mokytojas dirba 42 sav. per m. m., turi išdirbti 1512 val. (36 val./sav. ir 42 sav. sandauga). Tačiau toks modelis nekontaktinio darbo veikloms skaičiuoti (pvz., sąsiuvinių taisymas, pasiruošimas pamokoms ir kt.) tokiu būdu pritraukiamas prie 37 savaičių.
Vadinasi, norint pasiekti etato metinį krūvį, numatytą 42 savaitėms, būtina gerokai didinti pirmosios kišenės valandas. Dabar „veikiantis“ modelis suponavo tokį mokytojams skausmingą rezultatą – net turint 27 val./sav. ar daugiau etatas nesudaromas (anksčiau taikant valandinį tarifinį atlygį etatui užtekdavo 18 kontaktinių val. per sav., o dabar LŠDPS iš ministrės net negali išgauti apskritai jokio skaičiaus, nustatyto kontaktinėms valandoms reglamentuoti, nes, pasirodo, jis ligi šiol nereglamentuotas). Taigi valandos tarifinis įkainis, palyginti su ankstesne tvarka, dabar gerokai devalvuotas, t. y. nupigintas.
Dirbi gerokai daugiau, o uždirbi šiek tiek daugiau arba netgi mažiau nei iki įsigaliojant naujai tvarkai. Ir tą dar lemia kitas paradoksas. Kuo didesnė mokykla (daugiau mokinių), tuo valanda labiau devalvuota. Čia jau prisidėjo klasės krepšelio sistema su didžiulėmis žirklėmis. Sudaroma galimybė 500 mokinių mokykloje turėti panašų finansavimą kaip 1300 mokinių mokykloje, kitaip tariant, labai panašų mokytojų etatų skaičių. Tada mažos mokyklos direktorius turi galimybę būti dosnus kaip Kalėdų Senelis ir duoti etatą už mažesnį kontaktinių valandų kiekį.
Yra ir daugiau „razinkų“, bet gana ir tiek, kad mokytojai pasijustų supriešinti, apgauti ir pažeminti. Viliuosi, kad to niekas nesiekė, bet taip išėjo netyčia. Ar tikrai negalima klaidų ištaisyti?! Žinoma, kad galima, tik reikia būtent TO norėti visoms derybų šalims. Ištaisius klaidas ir pinigų vieniems iš kitų atiminėti nereikės (kalbama apie sektorius, nes šios dienos, t. y. šeštadienio „diskusijos“ metu dalyvavęs vienas Seimo narys netgi pasiūlė LŠDPS pirmininkui iki pirmadienio sėsti derėtis su visų sektorių atstovais prie vieno stalo, bet A. Navickas „ant kabliuko“ būti supriešintam švietimo sektoriui su kitais neužkibo), ir pavydo bus mažiau, ir mokytojai bus realiomis priemonėmis motyvuoti dirbti ir siekti dirbti dar kokybiškiau.
O čia jau kita labai susijusi, bet gana plati tema (be galo svarbi) – ugdymo kokybės užtikrinimo procesai, veiklos, rodikliai, suponuojantys galimybę tobulinti procesus, nes tikėtis patobulinti rezultatą nėra įgyvendinamas lūkestis. Šiek tiek apmaudu, kad Vyriausybė ir ŠMM vien naujos apmokėjimo sistemos įvedimu tikėjosi tokio puikaus efekto (kas iš to išėjo, patys matote), kai Lietuvos edukologai jau kelis dešimtmečius garsiai sako, kad Lietuvoje net nėra švietimo politikos. Taigi, ar tai jau įgyvendinta reforma – nuspręs pats skaitytojas.
APIE SIŪLYMUS, KAIP TAISYTI MODELĮ ir ar verta jį taisyti apskritai? Minėtas studentas, kuris po savo pasisakymu Facebook‘e sulaukė tūkstančių „like‘ų“ ir komentarų teigia, kad „šita sistema iš esmės yra tokia pati kaip versle. Kiek valandų dirbai –tiek ir gauni. Logiška. Potencialiai ji yra labai labai gera – mokytojai dabar aiškiai žino, už ką jiems yra mokami kokie pinigai, net nekalbėsiu apie šią sistemą kaip potencialiai antikorupcinę“.
Be to, jis nurodo ir savo pasisakymo motyvus: „noriu pasidalinti savo įžvalgomis apie mokytojų etatinio apmokėjimo sistemą, kuri, manau, yra ta problema, kurios išsprendimas leistų mokytojams grįžti mokyklas ir toliau derėtis, nestabdant ugdymo proceso. Atsiribokim nuo emocijų. Neginsiu valdžios, nestosiu kryžium už mokytojų algų didinimą, nelinčiuosiu ministrės“.
Taip pat demonstruoja ir savo empatiją streikuojantiems mokytojams (red. komentaras: kalbėtoja mama – vienos iš streikuojančių ugdymo įstagų mokytoja): „Mano mama streikuoja ne dėl to, kad nori didesnės algos. Taip, manau ji tikrai yra verta didesnio atlygio už savo atsidavimą švietimui, bet ji vis tiek – ne dėl to. Mano mamai skaudu dėl daug ko – nekokybiškų programų, ydingos sistemos, valdžios padarytų klaidų ir taip toliau. Bet viena vienintelė jos paminėta priežastis iš esmės ją „varo“ veikti. Mama man sako: „Sūnau, mes čia trečią savaitę politikuojame, ieškome sprendimų, mitinguojame, kritikuojame. O vaikų ugdymo procesas – sustojęs. Mama kovoja dėl vaikų! Labai didžiuojuosi, kad mano mama yra tokia geraširdė, drąsi, protinga, pilietiška ir ori!“ Svarbiausia, kad šis STUDENTAS atsiriboja nuo asmeniškumų ir savo poziciją išsako objektyviai, nešališkai: „Visi kalba, kad etatinis apmokėjimas yra blogas, kaip jis neveikia ir panašiai. Mokytojai sako – man sumažėjo alga, mano alga pakilo, bet išaugo ir krūvis. Valdžia sako, kad atlyginimai padidėjo visiems ir negali būti kitaip. Bet realiai visuomenė taip ir nėra informuota – kas gi tas etatinis modelis ir su kuo jis valgomas? Noriu išreikšti savo paramą mokytojams ir visiems, kurie siekia vaikų gerovės“.
Toliau pateikiamas visas pasisakymas:
„Žodžiu, galima labai aiškiai pamatyti sistemos spragą. Nelabai aišku, kas vyksta su tomis savaitėmis, kada mokytojai turi eiti į darbą, bet mokiniai atostogauja. Pagaunat? Šita antroji kišenė turėtų būti 25 proc. procentai etato, o iš tikrųjų yra 1*(0.5*(PIRMA KIŠENĖ)), kai pirmoje kišenėje yra MAŽIAU savaičių nei antroje kišenėje. Primesčiau, kad dingsta maždaug 5 proc. etato. Tai čia vienas dalykas. Kitas dalykas – visi mokytojai už kontaktinį darbą gauna tiek pat, nepriklausomai nuo klasės dydžio. Ok, tarkim nėra skirtumo ar tu mokai 12 vaikų, ar tu mokai 30 (dabar mokyklos gauna finansavimą ne pagal mokinio krepšelį, o pagal klasių komplektus). Aišku yra, bet na tarkim – nėra. Bet... ar ištaisyti 12 rašinių, ar ištaisyti 30 rašinių – gal aš kvailokas, bet skirtumą matau visai nemažą... Manau esmę pagavot ir daugiau nedetalizuosiu apie šitą dalyką, kodėl 50 proc. nuo kontakto skirti nekontaktui yra neadekvatu. Gal yra ir daugiau tų punktų, kuriuos vertėtų paminėt, bet padarykim santraukėlę, kam čia kilo algos ir kam nekilo, kur čia problema.
1) Kilo algos tiems mokytojams, kurių mokyklos turi daug klasių po 12 mokinių.
2) Siekiant išlaikyti kišenių proporciją, teko mokytojams priskirti daugiau kontaktinių valandų (pvz.:, vietoj 18 savaitinių dirbti 24), kad susidarytų etatas.
3) Apie trečią kišenę kalbėjau mažai, bet manau gan aiškiai matosi, jog būtent ji sudaro labai didelę erdvę manipuliacijoms. Mama (aut. kalbėtojo mama yra mokytoja) minėjo apie per mokytojų suvažiavimą pasisakiusio ivienos mokyklos direktoraus teiginį: „Pagal šią absurdišką apskaitos sistemą mokytojas gauna tokį patį atlyginimą už valandą sėdėdamas autobuse ekskursijos dieną ir vesdamas pamoką“.
Palieku erdvės susidaryti nuomonę patiems, kur čia problemos. Manau bet kuris inžinierius supras, kad tokioj sistemoj „Bug'ų“ daugiau negu studento parašytame projektiniame darbe, kurio deadline – diena prieš Kūčias. Tęsiant apie etatinį apmokėjimą. Esu įsitikinęs, kad kritika be siūlymų yra 90 proc. mažesnės vertės už kritiką su siūlomais sprendimais. Todėl su mama pagalvojome, kaip gi šitą etatinę sistemą būtų galima sutvarkyti. Ir iš tikrųjų nieko naujo nesugalvojom, nes tą patį sako nemaža dalis mokytojų ir specialistų.
Tik mažai apie tokius siūlymus kalbama. Ponios ir ponai, pristatau Jums KOEFICIENTUS. Nieko naujo, bet kažkaip užsimiršo. Taigi prašom. Vertinkim mokytojų darbo valandas ne tik kiekybiškai, bet ir KOKYBIŠKAI. Manau, visi sutiksite, kad mokytojo esminis darbas, už kurį jam turėtų būti mokama daugiausiai, yra kontaktinės valandos. Puiku – koeficientas A) – Kokybinis darbo valandos koeficientas. Nekontaktinės valandos turėtų kiek mažesnį koeficientą, tarkime ta pačia proporcija kaip ir dabar – pusiau. Ir „bendruomeninės veiklos“ valandos – tokį patį kaip nekontaktinės ar mažesnį, whatever.
Bet šis koeficientas turėtų realiai VERTINTI pamoką BRANGIAU nei sėdėjimą autobuse. Bet pamoka pamokai nelygi. Puiku – čia jau du koeficientai, pavadinkime juos B) – Krūvio koeficientais. B1) koeficientas būtų skaičiuojamas pagal mokinių skaičių klasėje, o B2) pagal spec. poreikių mokinių skaičiu klasėje. Čia irgi, daug diskusijų gali būti, bet idėją supratot. Na ir nepamirškim tokio dalyko kaip mokytojo laipsniai. Manau natūralu, kad mokytojo eksperto pamoka yra brangesnė nei mokytojo. Koeficientas C) Kvalifikacijos koeficientas. Ir taip galima jų galvoti „belekiek“. Bet čia ne mūsų darbas. Pateikiau tik grynesnę formą tų visų idėjų, kurios keliauja iš lūpų į lūpas. Aš nesu specialistas, kad nustatyčiau koeficientus ir jų dydį. Bet manau Ministerija gali rasti tokių specialistų komandą :)
Profesionalų vyriausybė – dirbkime profesionaliai. Leiskime procentukus ir dedamąsias skaičiuoti matematikams, projektuoti – inžinieriams, programuoti –programuotojams, ruošti poreikių specifikaciją – edukologams, tirti – analitikams. Žodžiu, šitos sistemos tobulinimas, manau, būtų labai įdomus projektas, sujungsiantis skirtingų sričių specialistus. Manau taip ir buvo daryta dabar, bet na matosi, kad su projektavimu susimauta (žr. aukščiau apie „Bug'ų“ skaičių). Tai tiek minčių apie etatinį apmokėjimą. Padarykime tvarkingą modelį, kad būtų aišku, tvarkinga, skaidru ir, kiek įmanoma, paprasta. Visi norime gero Lietuvos švietimui – padėkim šakes ir deglus į šoną. Geriau pasigrožėkim Maironio universalumu:
Į darbą, broliai, vyrs į vyrą.
Šarvuoti mokslu atkakliu!
Paimsme arklą, knygą, lyrą
Ir eisim Lietuvos keliu! (Pabaiga)“
Taigi taisyti modelį būtina net ir tuo atveju, jeigu Vyriausybė visgi rastų milijonų atlyginimus mokytojams padidinti 20 proc., nes svarbi modelio perspektyva ir tvarumas. Taigi, gal pasvarstykime visi drauge, kad mūsų vaikai ir mokytojai galų gale jau galėtų sugrįžti į mokyklas!
