ŠMM apsigyvenę mokytojai pasakė, kokio reikia sukrėtimo, kad jie grįžtų į savo gyvenimą

Švietimo ir mokslo ministerijoje jau daugiau nei savaitę nakvoja streikuojantys mokytojai. Pedagogai tikina, kad streikas prasidėjo ne dėl įsigaliojusios etatinio apmokėjimo tvarkos. Anot jų, mokytojai buvo žeminami ilgus metus, o jų nuomonės niekas niekada nesiklausė.

Mokytojų streikas švietimo ir mokslo ministerijoje.
Mokytojų streikas švietimo ir mokslo ministerijoje.
Mokytojų streikas švietimo ir mokslo ministerijoje.<br>J.Stacevičiaus nuotr.
Mokytojų streikas švietimo ir mokslo ministerijoje.<br>J.Stacevičiaus nuotr.
Mokytojų streikas švietimo ir mokslo ministerijoje.<br>J.Stacevičiaus nuotr.
Mokytojų streikas švietimo ir mokslo ministerijoje.<br>J.Stacevičiaus nuotr.
Mokytojų streikas švietimo ir mokslo ministerijoje.<br>J.Stacevičiaus nuotr.
Mokytojų streikas švietimo ir mokslo ministerijoje.<br>J.Stacevičiaus nuotr.
Mokytojų streikas švietimo ir mokslo ministerijoje.<br>J.Stacevičiaus nuotr.
Mokytojų streikas švietimo ir mokslo ministerijoje.<br>J.Stacevičiaus nuotr.
Mokytojų streikas švietimo ir mokslo ministerijoje.<br>J.Stacevičiaus nuotr.
Mokytojų streikas švietimo ir mokslo ministerijoje.<br>J.Stacevičiaus nuotr.
Mokytojų streikas švietimo ir mokslo ministerijoje.<br>J.Stacevičiaus nuotr.
Mokytojų streikas švietimo ir mokslo ministerijoje.<br>J.Stacevičiaus nuotr.
Mokytojų streikas švietimo ir mokslo ministerijoje.<br>J.Stacevičiaus nuotr.
Mokytojų streikas švietimo ir mokslo ministerijoje.<br>J.Stacevičiaus nuotr.
Daugiau nuotraukų (8)

Lrytas.lt

Dec 6, 2018, 10:21 PM

„Su mumis niekas nesišnekėjo, nesitarė ir aplink buvo tiek melo, kad paskui ir vaikams susidaro įspūdis, kad tu nieko negali pakeisti, kad jeigu tu esi paprastas, mažas žmogus, tas melas gali būti. Jis gali būti sakomas labai aukštų pareigūnų ir tu, paprastas žmogus, mokytojas, nieko pakeisti negalėsi.

Aš pasistengiau įrodyti savo bendruomenei, kad ir mažas žmogus gali, jeigu labai nori, labai daug ką pakeisti“, – sako mokytoja Lilija Bručkienė.

Apie tai „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Lietuva tiesiogiai“ žurnalistė Daiva Žeimytė-Bilienė kalbėjosi su streikuojančiais mokytojais Laima Jukniene, L.Bručkiene bei Aivaru Dočkumi.

– Pradėkime nuo jūsų gyvenimo sąlygų ministerijoje. Ponia Lilija, jūs čia esate nuo pat streiko pradžios. Visuomenei kyla elementarūs klausimai – kur jūs prausiatės, ką valgote, ar gaunate karšto maisto?

– (L.Bručkienė) Visų pirma, mes net nesiruošėme čia miegoti, ruošėmės iš karto važiuoti namo. Savaime suprantama, kad nebuvom pasiėmę jokių priemonių.

Kai įvyko taip, kaip įvyko, teko likti, pačią pirmą naktį moksleiviai iš Elektrėnų mums atvežė miegmaišių. Susiskambinome su pažįstamais, pasiskolinome miegmaišius įsivaizduodami, kad visa tai bus vienai kitai nakčiai.

Paaiškėjo, kad mes čia turėsime pabūti ilgiau, nors kiekvieną dieną tikimės, kad galėsime jau grįžti. Labai jautriai reagavo žmonės ir kuo toliau, tuo jautriau. Jie nešė, skambino, rašė žinutes, susisiekė per socialinius tinklus, klausė, ko reikia, ką atvežti.

Nešė nepažįstami vilniečiai maistą, higienos priemones, šampūnus – visas priemones, reikalingas dušui, rankšluosčius, net šlepetes. Viena moteris sako: „Negaliu žiūrėti, kaip tu ant aukštų kulnų, aš tau šlepetes įdėsiu“.

Kartais tau yra įtampa, stresas ir tu pats nejauti, kad kažkas negerai, o žmonės turbūt pastebi ir tiesiog tavimi pasirūpina. Ypač penktadienio naktį mes ėjome ir ėjome į apačią pasiimti maisto, jį vežė maišais – nepažįstami žmonės iš įvairiausių vietų. Maisto kaip ir užteko, iki šiol dar yra ir jo atneša. Tiesa, kurį laiką buvo kalba, kad jo neįleis, tada galvojom, ką darysim toliau.

– Ką apie tai mano jūsų šeimos?

– (L.Bručkienė) Kadangi mano šeima yra labai pilietiškai sąmoninga, tiek vaikai, tiek vyras, jie tiesiog bando parašyti, kokia yra situacija išorėje, laisvėje – nežinau, kaip pavadinti tas sąlygas, kurios yra už ministerijos patalpų.

Mes susisiekiam, pasiskambinam, jie, įsivaizduoju, sėdi prie televizijos ekranų, žiūri įvairiuose tinkluose, seka diskusijas, atsiunčia pastebėjimų. Sakyčiau, kad čia nesu viena, mūsų šeimoje šiuo momentu mes esame keturiese, tik visi kiti truputėlį toliau. O prie sąlygų prisitaikai. Buvo laikai, kai žmonės visą gyvenimą be patogumų gyveno ir nematė problemų.

– Savotiškas išgyvenimo iššūkis?

– (L.Bručkienė) Taip. Kai reikėjo per Dainų šventę su 100 moksleivių sporto salėje miegoti tris paras, sakyčiau, mokytojai yra gerokai drausmingesni ir ramesni nei 100 paauglių.

– Pone Aivarai, kaip reaguoja mokinių tėveliai?

– (A.Dočkus) Mokinių tėvai reaguoja labai įvairiai, yra visokių nuomonių. Galbūt iš pradžių daugiau pasiduodavo stereotipinėms nuomonėms, kad nevyksta pamokos, vaikai neišmoks, pamokų neveda mokytojai, tai tarsi jie kalti.

Bet mes džiaugiamės, kad visuomenėje atsiranda vis daugiau supratimo ir žmonės supranta, kad mokytojai ne savo noru neveda pamokų. Mokytojai kovoja, visų pirma, už mokinių teises į normalų mokslą. Jie nusipelnė normalių, nepervargusių mokytojų, kurie gali juos mokyti kaip tik galima geriausiai.

Kad jie nebūtų sugrūsti į klases po 30, nes sunkiai suprantama, kai šiais laikais rūpinamės gyvūnų teisėmis, kad nebūtų sugrūsti į narvus, vištos vištidėse skalambijamos per visas žiniasklaidos priemones, o kad sugrūsti vaikai po 30 – į tai kažkaip mūsų valdžios pareigūnai nelabai atkreipia dėmesį.

– Apie vaikų klausimą šioje situacijoje tiek daug nediskutuojama, kiek kalbama, kad mokytojai nori didesnių atlyginimų.

– (A.Dočkus) Mes pakankamai ilgai laukėme, jau 10 metų ta problema buvo aiški. Kokius pora metų intensyviai jaučiasi netikslingi sprendimai ir tos padėties negerėjimas, o kas vyksta nuo rugsėjo, kai pasirodė tikrosios reformos pasekmės, tiesiog tu suvoki kiekviena savo ląstele, kad taip toliau tęstis negali.

Tiesą sakant, turbūt dažnam mokytojui ateina mintis į galvą, kokį pavyzdį rodai mokiniui, jei pats žemini save, dirbdamas tokį darbą tokiu krūviu už 5 eurus už valandą. Ir po to prašai 1 euru pakelti savo atlyginimą ir tam šalis neranda lėšų. Džiaugiamės, kad vis daugiau tėvų tai supranta ir rašo: „Laikykitės, nepasiduokite“.

Man teko porai dienų grįžti į mokyklą ir vaikai sako: „Mokytojau, ateinate išsigandę“. Sakau: „Ne“. Jie sako tada: „Streikuokit, galit dar streikuoti“. Turbūt visi sutiks, kad vaikai iš tiesų nenukentės nei per vieną savaitę, nei per mėnesį.

Mokytojai yra mokytojai, vaikai yra vaikai ir čia nėra fabrikas, kur galima kažkokias prekes paskaičiuoti, kiek per laiką prekių į dėžes sukrausi, kiek kėdžių išdroši ar stalų nudažysi. Tai yra protinė veikla, ugdymas. Tiesiog galima keisti metodus, programas ir tą pačią medžiagą išdėstyti.

– (L.Bručkienė) Kadangi turiu abiturientus, aš rugsėjo 4 d., kai buvo viskas aišku apie etatinį ir visa tai, kas kaupėsi ne vienus metus, pasakiau, kad jeigu bus organizuojami streikai, padarysiu viską, kad ten atsidurčiau.

Taip su pedagogų bendruomene, mokiniais elgtis negalima. Taip buvo elgiamasi paskutinius metus, šitas etatinis buvo tik paskutinis lašas. Buvo taip žeminamas mokytojas, kad tai buvo akivaizdu ir vaikams. Mes patys savęs nebegerbtume.

Su mumis niekas nesišnekėjo, nesitarė ir aplink buvo tiek melo, kad paskui ir vaikams susidaro įspūdis, kad tu nieko negali pakeisti, kad jeigu tu esi paprastas, mažas žmogus, tas melas gali būti. Jis gali būti sakomas labai aukštų pareigūnų ir tu, paprastas žmogus, mokytojas, nieko pakeisti negalėsi. Aš pasistengiau įrodyti savo bendruomenei, kad ir mažas žmogus gali, jeigu labai nori, labai daug ką pakeisti.

– Ponia Laima, visą laiką reikia išnagrinėti visas nuomones, taip randamas konstruktyvus sutarimas. Dalis žmonių jus palaiko, tačiau yra sakančių, kad mokytojas, lipantis pro langą Švietimo ir mokslo ministerijoje, irgi garbės sau nedaro?

– (L.Juknienė) Mes turėtume paaiškinti visuomenei, kas yra streikas. Tai yra kraštutinė priemonė – su mumis nesikalbėjo, nesitarė, mūsų negirdėjo. Mes į šitą streiką ne patys atėjome, ne savo noru, o tiesiog buvome įstumti. Tiesiog nebegalėjome pakęsti pažeminimo, neteisybės ir melo.

Ir apie mokinius kalbant, kai su mumis nieko nesitarė. Tarkime, dėl brandos egzaminų priimamos datos. Ministrė paskutinę rugpjūčio dieną pasirašė datas dėl egzaminų, kad mokiniai turi apsispręsti iki spalio 25 d. Kai kuriuos egzaminus turėjo apsispręsti iki rugsėjo 25 d. Visiškai viskas ekstremalu, staiga ir taip toliau.

Pavyzdžiui, dėl mokslo metų prailginimo. Ministrė šiais metais pasirašė. Kai prisimenu ankstesnius ministrus dėl mokslo metų ilginimo, buvo išėjęs toks potvarkis ir buvęs ministras Dainius Pavalkis pasirašė. Bet jis tiesiog balandžio mėnesį pasirašė dėl kitų mokslo metų ilginimo, galima buvo tartis, kalbėti.

Taip pat, mes buvome pripratę dėl egzaminų keitimo tvarkos, kad tai numatoma kitiems metais, kitai abiturientų laidai. O čia viskas sprendžiama tą pačią minutę, ekstremaliai. Ir mokiniai suprato, kad nebegalima kentėti.

Dėl to, manyčiau, palaiko. Mes ir „Facebook“ matėme pasklidusią mintį, kai vienos gimnazijos mokytojai nestreikavo, tai abiturientai iš ryto padarė akciją su plakatais: mes jus palaikome, tik jūs eikite, dalyvaukite streike, mes jums padėsime.

Tai būtent pasako, kad mokiniai palaiko. Ir tėveliai, ir visuomenė – visi tiesiog suprato, kad streikas yra kraštutinė priemonė, kuri sudaro nepatogumus visuomenei. Jeigu bus nepatogumas man ar kitam žmogui, tai nieko nelaimėsime. Ir Vyriausybė per tuos nepatogumus visuomenei turi spręsti problemas.

– Šiandien skaičiau raginimą mokytojams: „Protinga būtų apleisti ministerijos patalpas ir visiems eiti derėtis kaip civilizuotiems žmonėms“. Tokie pasiūlymai yra ne veltui, nes kalbama apie tai, kad dėl jūsų pasirinktos formos yra pažeidžiamas Susirinkimų įstatymas. O dėl to galite turėti ir teisinių pasekmių.

– (L.Bručkienė) Čia yra administracinė nuobauda, jeigu tai būtų. Aš iki šiol šventai įsitikinusi, kad jeigu šitas improvizuotas pasilikimas derėtis ilgesniam laikui nebūtų įvykęs, ši Švietimo ministerijos komanda būtų negirdėjusi ir ignoravusi.

Nuo tada, kai mes pasilikome, šiandien yra pirmieji realūs žingsniai. Visa kita iki šiol buvo tik imitacijos, klastojimas ir bandymas manipuliuoti visuomenės nuomone. Bet jokiu būdu to nepavadinsi realiomis derybomis, išskyrus 13-os valandų, kuriame realių derybų gal buvo 2-3 valandos, o visa kita labiau priminė imitaciją.

Jeigu ne šitas pasilikimas, su mumis niekas nebūtų kalbėjęs. Ši komanda nebuvo įpratusi kalbėtis, tai komanda, kuri daugiau formavo visuomenės nuomonę, negu sprendė problemas. Jei pasižiūrėtume į istoriją plačiau, dažnai būna kažkokie maištininkai, kurie tuo metu pažeidžia tam tikras normas.

Ir tik kai atsitrauki, pasižiūri po tam tikro laiko, paaiškėja, kad jeigu jie to nebūtų padarę, visuomenė būtų užstrigusi kažkokiame netinkamame rate ir pasukusi į netinkamą kelią. Nežiūrint šito mūsų, pakankamai improvizuoto žingsnio, nes šiaip mokytojai yra labai drausmingi ir pareigos žmonės, jeigu tai nebūtų atsitikę, manau, kad precedento neturintis atvejis, kai visiškai nesikalba su streikuojančia profsąjunga, būtų pavirtęs dėsningumu, kai nesitariama su visomis kitomis Lietuvoje streikuosiančiomis profsąjungomis.

Galbūt demokratijos mūsų šalyje būtų sumažėję gerokai. Jeigu būtų su viena sugebėję nesiskaityti ir nevertinti jų reikalavimų, galbūt būtų galėję ir su kitomis vėliau to nedaryti. Tas žingsnis buvo iš nevilties, mus įstūmė čia. Mus įkalino, ne mes patys, nes mes neradome kitos išeities. Tiesą pasakius, nelabai ir žiniasklaida domėjosi mūsų problemomis, streikai ėjo trečią savaitę, niekas su mumis realiai nekalbėjo.

– Reikėjo kažkokio sukrėtimo?

– (L.Bručkienė) Manau, visuomenei reikėjo sukrėtimo ir jis buvo. Lygiai toks pats sukrėtimas buvo ir tada, kai tik keli mokytojai lipo per langą. Tik keli. Visi kiti stovėjo už durų ir dainavo, kol duris atrakino. Mes stovėjome prie lango, kad daugiau niekas neliptų.

Ten buvo daug įvairiausių psichologinių niuansų, kodėl vienaip ar kitaip žmonės elgiasi. Tai irgi buvo sukrėtimas. Bet jei pasižiūrėtume į streikų istorijas Europoje, turbūt tiek prancūzai, ispanai, italai pasijuoktų iš mūsų „radikalių“ priemonių.

– Kaip jūs jaučiatės, kai jus vadina teroristais, kai sako, kad elgiatės panašiai kaip V.Putino pakalikai Kryme? Jus skaudina tokie dalykai?

– (A.Dočkus) Tokie dvejopi jausmai. Labiau priklauso nuo žmogaus. Vienus labai skaudina, kita vertus, turbūt galima pagalvoti, kad mes esame labai galinga jėga, jeigu mus net sulygina su tokia jėgos struktūra. Tik aišku, tų jėgų struktūrų tikslai yra kitokie.

Kai pagalvoji, kad mes esame realiai įkalinti ir negalime išeiti iš šitų patalpų į lauką, pasikeisti rūbų, nusipirkti maisto. Ir dar svarbesnis dalykas, mes negalime palikti šitų patalpų, nes kai tapome užrakinti, supratome, kad jeigu išeisime, tai negrįšime ir mes jau niekada neparodysime visuomenei, kas vyksta Lietuvos švietimo sistemoje.

Jeigu tai yra netgi ir teisės pažeidimas, duok Dieve, kad būtų kuo daugiau tokių pažeidimų, kurie skleidžia dar didesnius. Kai yra atliekami tam tikri veiksmai tokiame aukštame valdžios struktūrų lygmenyje, kai yra skelbiama visuomenei, kad yra suderėta, o nėra abiejų pusių parašų, kai imituojamos derybos – ačiū Dievui, kad jos yra viešos ir galima pažiūrėti, kiek ten derybų buvo – tai buvo vienintelis būdas atkreipti į save dėmesį.

Ačiū Dievui, kad keli žmonės lipo pro langą, nes tada visuomenė neatkreiptų dėmesio ir nepagalvotų, kas čia darosi, kad mokytojai lipa, kad jie gyvena ministerijoje.

– (L.Juknienė) Dar norėčiau priminti streikų istoriją. 2008 m., kai vyko mokytojų streikas, mes buvome ignoruojami, vadinami visais žodžiais – tikrieji, netikrieji mokytojai ir t.t.

– Čia yra bėda – susipriešinimas tarp pačių mokytojų profsąjungų.

– (L.Juknienė) Prisiminkime 2016 m., buvusio premjero žodžius „rusų šnipai“. Mes, Klaipėdoje streikuojantys mokytojai, ne vienerius metus po 3 savaites turime patirties, prie tų vartų esame pripratę.

– Tačiau yra kelios profsąjungos ir jos į skirtingas dūdas pučia. Čia irgi yra blogai, nes galbūt visuomenė nelabai supranta, kurie čia tikrieji ar netikrieji. Kai yra susitarimas tarpusavyje, lengviau ir išorėje susitarimų ieškoti.

– (L.Juknienė) 2008 m. praktiškai streikavo viena profsąjunga, o ministerija, Vyriausybė derėjosi su kita profsąjunga. Visus pasitarimus, posėdžius, derybinius protokolus pasirašinėjo antroji, o mes buvome visiškai nematomi, su mumis nesiskaitė, tyčiojosi.

Po paskutinio mitingo prie Seimo, kai mes tiesiog 6 valandas šlapdriboje stovėjome, kad priimtų mums palankius sprendimus, mes labai daug laimėjome – maždaug 40 proc. 2009 m. sausio mėnesį padidėjo per metus. Su vienais derėjosi, kiti streikavo – laimėjo visa Lietuva.

– Ponia Lilija, kokio dabar reikia sukrėtimo, kad mokytojai pagaliau grįžtų į savo gyvenimą, mokyklas?

– (L.Bručkienė) Turbūt reikia neįtikėtino sukrėtimo – sąžiningų, realių derybų ir mokytojams darbui palankios sutarties. Kol kas jos nėra ir mes tikimės, kad šitas sukrėtimas sukrės taip, kad visi mokytojai grįš ir labai intensyviai dirbs savo darbą.

– Jūs tikrai nusiteikę čia būti iki Kūčių?

– (L.Bručkienė) Kažkodėl žurnalistai vėl provokuoja. Tiesą pasakius, kaip jie išprovokavo mus likti nakvoti – čia buvo žiniasklaidos idėja, o mes, kaip kūrybiški žmonės, iš karto supratome, kad gera idėja. Šiandien to kokį ketvirtą kartą klausia.

Mes dar svarstysime, ar priimsime jūsų pasiūlymą. Iš naujojo, einančio ministro pareigas negirdėjome šito pasiūlymo. Užvakar mes sakėme, kad čia suvažiavę mokytojai profesionalai ir galėtų padirbėti, jeigu mes čia liekame, ir dėl atnaujintų programų.

Ne taip dažnai mes čia atvažiuojame, tai galėtų mūsų žinias panaudoti. Gal jie tyčia vilkins derybas, supratę, kad čia suvažiavo savo sričių specialistai, kad galėtų pasinaudoti mūsų žiniomis. Ką gali žinoti, kokie yra slapti politikų tikslai.

„Lietuva tiesiogiai“ – nuo antradienio iki ketvirtadienio 16.30 ir 20.30 val. per „Lietuvos ryto“ TV.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.
„Nauja diena“: kodėl iškrėsta Darbo partijos būstinė?