Zarasų „Ąžuolo“ gimnazijos mokytojai pasiskirstė: vieni kasdien eina į darbą, kiti palaiko keturias savaites streikuojančius kolegas ir pamokų neveda. Tarp pastarųjų – ir šios gimnazijos kūno kultūros mokytojas A.Navickas su žmona dailės ir technologijų mokytoja Jurgita Navickiene.
Gimnazijos profsąjungos lyderis ir Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos (LŠDPS) pirmininkas A.Navickas darbo dienas dabar leidžia Vilniuje.
Zarasiškis įkvepia streikuojančius, Švietimo ir mokslo ministeriją užėmusius mokytojus, kalbasi su aukščiausiais šalies pareigūnais, derasi dėl didesnių atlyginimų ir geresnių darbo sąlygų pedagogams.
Gruodžio 13-ąją A.Navickas švęs 41-ąjį gimtadienį. Jei iki tol pavyks susitarti su Vyriausybe, mokytojas grįš namo, o gimimo dieną paminės tyliai, ramiai su šeima savo vienkiemyje Zarasų rajone.
„Lietuvos rytas“ pabandė iš arčiau susipažinti su šiuo iškalbiu užsispyrusiu aukštaičiu, įkvėpusiu streikuoti mokytojus ir privertusiu valdžią išgirsti jų norus.
Sekėsi tikslieji mokslai
A.Navickas buvo pavyzdingas tos pačios „Ąžuolo“ gimnazijos mokinys, nekėlęs mokytojams rūpesčių nei dėl mokslų, nei dėl drausmės.
„Andrius buvo pareigingas, sąžiningas ir imlus. Mokėsi sustiprintoje fizikos klasėje, o aš jį mokiau matematikos. Matematiką jis mokėjo, jei ko nesuprasdavo, stengėsi išsiaiškinti“, – pasakojo dabar „Ąžuolo“ gimnazijos direktoriaus pavaduotoja dirbanti buvusi A.Navicko mokytoja 56 metų Irena Girskienė.
„Jei gerai pamenu, Andriui geriausiai sekėsi chemija“, – sakė buvęs LŠDPS lyderio klasės draugas, dabar Seimo Kaimo reikalų komiteto biuro patarėjas Rolandas Juknevičius.
Krepšinį pakeitė diskgolfas
Tačiau labiausiai A.Navicką viliojo sportas. Net per trumpas pertraukas jis visuomet skubėdavo į sporto salę ir žaisdavo krepšinį.
„Žinojome, kad Andrius neprisidės prie mūsų išdaigų, nes per pertraukas jo tiesiog nebūdavo – visada mėtydavo į krepšį. Mums atrodė, kad tų dešimties minučių krepšiniui yra per mažai, o jis vis tiek eidavo žaisti“, – juokėsi R.Juknevičius.
182 centimetrų ūgio A.Navickas aikštėje paprastai būdavo vienas žemiausių, bet puikiai jautė žaidimą, buvo sumanus, greitai reaguojantis į situacijas ir puikus strategas. Tikras aikštės generolas, koks ir turi būti įžaidėjas.
Vėliau žaidimą oranžiniu kamuoliu pakeitė žaidimas plastikiniu disku – diskgolfas.
„Andrius šį žaidimą atvežė į mūsų kraštą ir įtraukė daug mokinių. Kai kurie jų suaugo, bet iki šiol žaidžia. Ir dabar per neformaliojo ugdymo pamokas su vaikais Andrius kartais žaidžia diskgolfą, nors dažniausiai – futbolą“, – pasakojo I.Girskienė.
2003 metais A.Navickas zarasiškius supažindino su nauja sporto šaka, kurioje svarbu, jog plastikinis diskas įskrietų į metalinį krepšį.
Prie savo namų Nedožinkos kaime jis įsirengė diskgolfo lauką ir dabar žiemą vasarą, jei tik ištaiko progą, žaidžia šį lietuviams dar neįprastą žaidimą.
Pasekė motinos pėdomis
A.Navickas, išlaikęs abitūros egzaminus, pasirinko geografijos studijas tuomečiame Vilniaus pedagoginiame universitete (dabar – Lietuvos edukologijos universitetas).
„Nenustebome, nes Andriaus mama – irgi buvusi mokytoja. Kurį laiką ji pas mus buvo pavaduotoja ugdymui, dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą, o paskui išėjo dirbti į rajono Švietimo skyrių. Džiaugėmės, kad Andrius irgi panoro būti mokytojas, nes paprastai geriausi mokiniai nesirenka šios profesijos“, – sakė „Ąžuolo“ gimnazijos direktoriaus pavaduotoja I.Girskienė.
Dar studijuodamas, apie 1997-uosius, A.Navickas pradėjo dirbti „Ąžuolo“ gimnazijoje. Magistro diplomą gavo įgijęs ir antrą specializaciją – kūno kultūros mokytojo. Kelerius metus gimnazijoje jis dėstė geografiją, palankęs papildomus kursus porą metų mokė ir ekonomikos, o pastaruoju metu yra kūno kultūros mokytojas.
Dabar gimnazijoje A.Navickas turi dešimt pamokų, dirba tiktai pirmadieniais ir penktadieniais, o likusį laiką skiria visuomeninei veiklai.
„Andrių myli ir mokiniai, ir mokytojai. Jis – aktyvus ir paslaugus. Jei reikia pagalbos, niekada neatsisakys padėti. Lapkritį šventėme gimnazijos šimtmetį, o jis vaidino Martyną Mažvydą“, – pasakojo I.Girskienė.
„Ir klasės susitikimuose Andrius visada dalyvauja. Ne dėl to, kad yra lyderis ir nori pasirodyti, o todėl, kad vertina draugystę“, – mokytojai antrino R.Juknevičius.
Niekada nesielgia skubotai
Tačiau būdamas aktyvus ir sportiškas A.Navickas nebuvo klasės lyderis.
„Nepastebėjau, kad jis būtų veržęsis į priešakines eiles. Buvo iniciatyvus, bet jo ryžtas, kovingumas ir sveika gyvensena išryškėjo jau jam dirbant mokytoju. Andrius – protingas ir pastabus, greitai įžvelgia trūkumus ir nieko nepraleidžia pro pirštus, bet nesielgia skubotai. Jei reikia su profesine sąjunga suderinti dokumentus ir kreipiamės pagalbos, jis paprašo laiko pagalvoti ir tik tada duoda atsakymą“, – sakė I.Girskienė.
„Andrius buvo geras klasės draugas – sumanus, protingas, energingas, siekiantis savo tikslų. Stebėdamas, kaip jis vadovauja profsąjungai, matau tą patį savo klasės draugą. Jis ne asmeninės naudos siekia, o nuoširdžiai tiki tuo, ką daro“, – kalbėjo R.Juknevičius.
Tuo metu pats A.Navickas, išgirdęs tokius vertinimus, šypsojosi. Jam iki šiol nepatinka būti lyderiu – esą tiesiog taip susiklostė aplinkybės.
Nealergiškas ne tik bitėms
Nedožinkos kaime Zarasų rajone augęs būsimasis LŠDPS pirmininkas ir dabar gyvena prosenelio sodyboje. Prosenelis įskiepijo meilę gamtai, iš jo Andrius paveldėjo bitininko įrangą.
A.Navickas augina 70 bičių šeimų ir tikina geriausiai pailsintis kopinėdamas medų. Šią vasarą prisuko apie 3500 kilogramų medaus. Bičių įgėlimui, kaip ir apkalboms, mokytojas nėra alergiškas.
„Visą tą šmeižtą ir įžeidimus, kurie pastaruoju metu ant manęs pilasi, vertinu kaip bitės įgėlimą – manęs tai neveikia.
Pasitaiko, kad kopinėjant medų ir dvidešimt bičių įgelia“, – kalbėjo profsąjungos lyderis.
Su ketveriais metais vyresne žmona Jurgita zarasiškis augina 16-metę Ievą, 14-metį Motiejų, 10-metį Vasarį ir 6-erių Jurgį. Šeima kiekvieną sekmadienį eina į bažnyčią, o vaikus Navickai auklėja diegdami jiems krikščioniškąsias vertybes.
„Gyvenu miške, esu bitininkas, ši veikla man artimiausia. Man patinka ramus gyvenimas, vienatvė ar būti su šeima. Nemėgstu būti lyderis, vengiu viešumo. Tai prieštarauja mano prigimčiai“, – „Lietuvos rytui“ tvirtino A.Navickas.
Atrodo, ir jo žmona tokia. Kai prasidėjo mokytojų streikas, J.Navickienė vyro paprašė, kad jis – šiukštu – nemėgintų ir jos išstumti į viešumą.
Vadovas – prieš savo valią
A.Navickas tvirtina, kad lyderiu tapo prieš savo valią. Dar būdamas studentas pradėjęs dirbti „Ąžuolo“ gimnazijoje tapo šios ugdymo įstaigos profesinės sąjungos nariu, kartu – ir LŠDPS nariu.
2005 metais vyko „Ąžuolo“ gimnazijos profsąjungos vadovo rinkimai ir kolegos į šias pareigas pasiūlė jauną mokytoją.
„Atsisakiau, nes nenorėjau būti pirmininkas. Net išėjau iš susirinkimo. Tačiau kolegos mane vis tiek išrinko. Sakė, esu tinkamiausias, nes turiu savo nuomonę ir jiems geriausiai atstovausiu.
Iš tiesų aš visada turiu savo nuomonę ir jei matau, kad yra manipuliacijų ar apgaulių, su tuo nesitaikstau“, – teigė A.Navickas.
LŠDPS pirmininku jis irgi neketino būti, tačiau 2012-ųjų gruodį pakeitė ilgametį vadovą Aleksą Bružą, kuris per suvažiavimą atsisakė kandidatuoti dar vienai kadencijai.
„Neturėjome nė vieno kandidato būti vadovu ir kam nors reikėjo prisiimti atsakomybę. Ankstesnis pirmininkas išėjo, niekas nenorėjo imtis šių pareigų, todėl turėjome apsispręsti, ar iš viso likviduosime organizaciją, ar dar mėginsime ką nors nuveikti“, – pasakojo A.Navickas.
Kai zarasiškis stojo prie LŠDPS vairo, padėtis šioje profesinėje sąjungoje buvo itin sudėtinga – ji buvo susiskaldžiusi.
Nuo LŠDPS atskilo dvi organizacijos – Lietuvos švietimo profesinė sąjunga, kuriai iki šiol vadovauja Audrius Jurgelevičius, o netrukus – Lietuvos švietimo įstaigų, kuriai vadovavo Eugenijus Jesinas. Vėliau pastaroji reorganizuota ir pavadinta Lietuvos mokytojų, švietimo ir mokslo profesine sąjunga. Dabar jos pirmininkas – Ramūnas Znutas.
Tapti politiku nebenori
2011 metų vasarį A.Navickas dalyvavo savivaldybių tarybų rinkimuose. Kandidatu į Zarasų rajono tarybą jį iškėlė Nepartinė pilietinė koalicija.
Nors mokytojas šios koalicijos sąraše buvo pirmas, į tarybą nepateko, nes pritrūko balsų.
„Tai buvo vienintelis kartas, kai mėginau tapti politiku. Kandidatavome kaip profesinės sąjungos nariai.
Nebenorėčiau į politiką – ji man svetima. Manau, permainas gali užkurti ir stiprų balsą turinčios apačios.
Tikiu, kad ir dabar mes prisidedame prie pokyčių Lietuvoje. Man priimtiniausias politikavimo būdas, kai žmonės susitelkia ir sako, kad taip neturi būti. Joks politikas neturi atstovauti savo interesams“, – įsitikinęs A.Navickas.
Pedagogą žeidžia pasigirstantys priekaištai, kad streikuojantys mokytojai kovoja tik dėl didesnių atlyginimų.
„Nesuprantu kai kurių taip kalbančių kolegų, nes nepateisinu abejingumo.
Akivaizdu, kad buvo patvirtinta ydinga, mokytojus menkinanti darbo apmokėjimo sistema. Pavyzdžiui, mokyklos direktorius, jeigu jam nepatinki, turi teisę skirti mažesnį užmokestį, nors dirbi daugiau ir geriau.
Mūsų kova prasidėjo būtent dėl to, kad mokytojai nebūtų žeminami“, – tvirtino LŠDPS pirmininkas.
