Paskelbtas dokumentas yra Pietų Lietuvos srities vado Sergijaus Staniškio-Vilties laiškas Vakarų Lietuvos srities vadui Antanui Bakšiui-Germantui dėl Adolfo Ramanausko-Vanago tinkamumo eiti Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) Tarybos prezidiumo pirmininko pareigas. Nurodoma, kad dokumentas rastas 1953-ųjų gegužės 30-ąją Jurbarko rajone, Šimkaičių girioje, Jono Žemaičio-Vytauto bunkeryje.
Skelbdami vadovu paskubėjo?
Istorikas A. Nikžentaitis portalui LRT.lt teigė, kad dokumentas rašė vienas iš 1952-aisiais aktyviai kovojusių partizanų vadų, kuris kovojo iki pat pabaigos ir faktiškai užėmė A. Ramanausko-Vanago vietą Nemuno srities vadovo pareigose.
„Tai yra žmogus, kuris turėjo gerai pažinoti patį A. Ramanauską-Vanagą ir su juo kovojusius karius. Šiame dokumente matome jo argumentus, kad A. Ramanauskas-Vanagas iš esmės neina kariuomenės vado pareigų, neatitinka aukščiausio pareigūno statuso. Tai dar vienas patvirtinimas, kad Seimo nutarimas, skelbiantis jį aukščiausiu vadu, yra niekuo nepagrįstas“, – kalbėjo istorikas.
Pasak jo, šis dokumentas tik vienas iš keleto, rodančių, kad toks sprendimas buvo skubotas ir neišdiskutuotas. A. Nikžentaičio teigimu, kituose dokumentuose nurodoma, kad pats A. Ramanauskas-Vanagas teigė negavęs dokumento, patvirtinančio jo į tokias pareigas, o tik girdėjęs apie tai.
„Jis nieko nežino apie J. Žemaičio-Vytauto rašte jam suteikiamą generolo vardą, o iš KGB dokumentų mes žinome, kad tas raštas, kuriuo tas paskyrimas buvo suteiktas jam, jo nepasiekė, nes tuometinės saugumo struktūros tą dokumentą perėmė.
Mes žinome ir kitus dokumentus, kuriuose, sakykime, Aukštaitijos apygardos vadai tarpusavyje svarsto, kas galėtų būti vyriausiu pasipriešinimo judėjimo vadu, jie nepritarė dėl A. Ramanausko-Vanago, bet teigė, kad susirinks, pasitars ir jei nebus geresnio kandidato, patvirtins jį“, – pasakojo istorikas.
Jo teigimu, šis dokumentas yra pačių partizanų ir dėl jau autentiškumo nekyla abejonių. Be to, pasak A. Nikžentaičio, jei kažkas norėjo tokį dokumentą suklastoti, turėjo numatyti, kad po 70-ies metų Lietuvos Seimas imsis priimti sprendimą dėl A. Ramanausko-Vanago paskelbimo šalies vadovu.
„Yra visa loginių dalykų grandinė, kuri leidžia neabejoti dėl šito dokumento autorystės ir autentiškumo. Negalima abejoti ir šio dokumento autoriaus patikimumu, nes jis pats gana greitai po to, kai paskelbė šį dokumentą, buvo išduotas ir matydamas, kad neapsigins, nusižudė partizanų žeminėje, sunaikindamas ne tik įvairius dokumentus, bet net ir suplėšęs batus, kad jie neatitektų sovietams“, – kalbėjo istorikas A. Nikžentaitis.
Dokumentas – ne „abrakadabra“
Istorikas, knygos „Aš esu Vanagas“ autorius Arvydas Anušauskas komentuodamas dokumentą, kuriuo pasidalino A. Nikžentaitis sakė, kad kai kurių dalykų žmogus, netyrinėjantis rezistencijos, gali nežinoti. Pasak jo, šis dokumentas yra žinomas ir įvertintas.
„Aš suprantu, kad žmogui, nežinančiam rezistencijos istorijos, tai atrodo kaip „abrakadabra“, bet mano patarimas kolegai yra, jei nori pagilinti savo žinias šioje srityje, ramiai ir daug skaityti, domėtis, tada mano minimi niuansai jam taps žinomi“, – komentavo istorikas.
Anot A. Anušausko, reikėtų žinoti, kad tarp šį dokumentą pasirašiusio Sergijaus Staniškio-Vilties ir A. Ramanausko-Vanago visą rezistencinį laikotarpį tvyrojo įtampa dėl vadovavimo: „Šis vadas apie A. Ramanauską-Vanagą visada buvo prastesnės nuomonės, nes manė, kad jis pats turėtų užimti aukštesnes pozicijas. Bet tai yra natūralu, nieko ypatingo neįžvelgiu, tai tiesiog buvo natūrali konkurencija.“
Jis taip pat kalbėjo, kad jau 1952 metų vasarą Pietų Lietuvoje ir Rytų Lietuvoje sunaikinus daugumą partizanų rinktinių, į apygardų štabus jau buvo įsiskverbę agentai-smogikai. Pasak A. Anušausko, jie darė įtaką kai kuriems vadų sprendimams, kurstė nepasitikėjimą.
„Yra žinomos jų pavardės, žinomi slapyvardžiai, fiktyvūs štabai. Jie, ieškodami S. Staniškio-Vilties, siuntė jam fiktyvią informaciją. Vienas jų tikslas buvo rasti jį per ryšio palaikymo kanalus, o kitas – daryti įtaką jo pozicijai prieš A. Ramanauską-Vanagą.
Tuo pačiu metu buvo vykdoma daugybė dezinformacinių kampanijų, kurios buvo nukreiptos prieš A. Ramanauską-Vanagą ir informacija buvo skleidžiama ne tik Lietuvoje, bet ir siunčiama į užsienį“, – kalbėjo A. Anušauskas, pridurdamas, kad A. Nikžentaičio pasidalinti dokumentas neturėtų keisti požiūrio į A. Ramanauską-Vanagą.
Portalas LRT.lt primena, kad lapkričio 20-ąją Seimas pripažino A. Ramanauską-Vanagą buvusį faktiniu su okupacija kovojusios Lietuvos valstybės vadovu. Dokumentu konstatuota, kad Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos prezidiumo pirmininko pirmasis pavaduotojas A. Ramanauskas-Vanagas nuo 1954 metų lapkričio 26 dienos, po Jono Žemaičio-Vytauto nužudymo, iki jo paties mirties 1957 metų lapkričio 29 dieną „buvo aukščiausias tuo metu likęs gyvas Lietuvos valstybės pareigūnas ir kovojančios su okupacija Lietuvos valstybės vadovas“.
