Tik to dvejų metų minėjimo beveik nebuvo girdėti, nes jį smarkiai stelbė seniai regėtas triukšmas, kuris, beje, kilo ne be pačių valdančiųjų kaltės.
Savaitės pradžioje Lietuva toliau spėliojo, kas vis dėlto atsitiko premjerui, kai jis paskelbė, jog konservatoriai kartu su Kremliumi, streikuojančiais mokytojais, taip pat visuomenininku A.Tapinu vykdo valdžios nuvertimo planą.
Spėliojo todėl, kad savaitgalį surengtas mitingas pašurmuliavo ir nušurmuliavo, svarbiausias Vyriausybei dokumentas – kitų metų biudžetas Seime antradienį buvo palaimintas opozicijos pasispardymus sutramdžiusiais 84 balsais.
Atrodytų, S.Skvernelis galėjo bent pamėginti pabaigti tą perversmo istoriją, tarkime, prisiminęs, jog Lietuva yra ne kosmonautų stovykla Mėnulyje.
Juk Vilniuje reziduoja kitų Europos Sąjungos, NATO šalių ambasadoriai ir neabejotinai jie žinias apie tai, kas čia vyksta ir ką kalba vienas valstybės vadovų, perduoda į savo sostines.
Vadinasi, kyla pavojus, jog tokia svarbi tema kaip Rusijos grėsmė premjero lūpomis gali būti sumenkinta ar diskredituota ne tiktai šalies viduje, bet ir tarptautiniu mastu – kartu su visos šalies reputacija.
Kad ir kaip būtų, S.Skvernelis pranešė kreipęsis į visas specialiąsias ir slaptąsias tarnybas.
Tiesa, dėl ko kreipėsi, iki šiol liko paslaptis, nors dėl to visą savaitę mezgėsi tikras detektyvas.
Tikslindamas, ką parašė toms tarnyboms, premjeras tarsi balikliu balino ir šveitikliu šveitė: pasirodo, jokių faktų apie perversmus jis neišvardijo, konservatorių, galbūt net Kremliaus neminėjo, o tiesiog pateikė virtinę standartinių klausimų.
Gana įdomiai Vyriausybės vadovas vinguriavo aiškindamas, kodėl šalia žodžio „konservatoriai“ jam ant liežuvio užšoko „Kremlius“ – esą todėl, kad tie konservatoriai patys visus ryšiais su Kremliumi kaltina, kai tik sumano.
Čia, kaip ir reikėjo laukti, į sceną su trenksmu įgriuvo prezidentė ir per televiziją be gailesčio išplakė premjerą, Vyriausybę bei visus valdančiuosius.
„Nesolidu“, „nebrandu“, „liguista“ – tai tik keli epitetai, kuriais D.Grybauskaitė apibūdino S.Skvernelio elgesį pastaruoju metu.
Negana to, anot šalies vadovės, visa valdančiųjų politika yra „suvelta“, primena „chaosą“ ir buldozerį, vairuojamą „arogantiško“ vairuotojo.
Be to, vyriausioji ginkluotųjų pajėgų ir visų specialiųjų tarnybų vadė skėsčiojo rankomis įtikinamai demonstruodama, jog nežinanti nė mažiausių to perversmo ženklų.
Valstiečiai iš karto paleido atsakomąją žodžių ugnį, kuri parodė, jog kadenciją baigiančiai šalies vadovei tokiais atvejais galbūt būtų verčiau nepraleisti progos jeigu ne patylėti, tai bent švelninti toną.
Beje, pagrindiniai atsakomieji kaltinimai D.Grybauskaitei – taip pat nepaneigiami, kaip ir jos kaltinimai valdantiesiems.
Prezidentė pasirašė mokytojų etatinio apmokėjimo įstatymų paketą, dėl kurio kilo streikai ir buvo užimta ministerija?
Ji tylėjo ir laukė, iš kurios pusės pakryps vėjas, kol krizė tapo nevaldoma?
Tylėjo ir laukė. Ar taip daro visada? Žinoma.
Ar švietimo ir mokslo ministrė J.Petrauskienė, kartu su savimi ant ešafoto nusitempusi dar porą kolegų, – ne iš tų Vyriausybės „profesionalų“, kurie buvo globojami pačios prezidentės? Iš tų pačių.
Pagaliau ar prezidentės pateikti Seime to apmokėjimo pakeitimai ką nors iš esmės keičia ir gerina? Nelabai.
O ar premjero primintas prezidentės „tulpių paštas“ su buvusiu liberalų vedliu E.Masiuliu, jos intrigos, kryptinga politinė kova su jai politiškai neįtikusiais premjerais ar valdančiaisiais – ne teisybė? Teisybė.
Kas, jei ne pati prezidentė – manipuliavimo neaišku kieno, apie ką ir kam parašytomis „pažymomis“ čempionė?
Žodžiu, valstiečiai visiškai teisūs priminę, pavyzdžiui, ir istoriją, kai D.Grybauskaitė asmeniškai gąsdino Seimo valdybą neva nusikaltėlių perkamais parlamentarais, kad jie balsuotų prieš jos teikiamas kandidatūras į šalies generalinio prokuroro postą.
Vėliau paaiškėjo, kad jokių „pažymų“, kuriomis neva rėmėsi šalies vadovė, nebuvo, išskyrus galbūt kažkokias „žodines“.
Ir dar: kas, jei ne pati prezidentė, yra viena tų akyliausiųjų, kuri visur įžvelgia Kremliaus ranką – netgi kiekviename proteste prieš valdžią?
Premjeras taip pat teisus išrėžęs, kad valstybės šeimininkę vaizduojanti prezidentė tik dalija kritiką į kairę ir dešinę, kaip ir dera vienintelei neklystančiajai.
Kartu Vyriausybės vadovas demonstravo, kad jis visiškai nebijo prezidentės keršto.
Kas iš to, jei ji, tarkime, atsisakys pasirašyti biudžetą? Pasirašys Seimo pirmininkas.
O jei vetuos? Veto bus atmestas.
Vis dėlto kas iš to, jei drąsusis puodas teisus, kad ir katilas juodas? Ar tikrai rinkėjai turėtų rinktis puodą, kuris jiems bado į katilą?
Aštrindami konfliktą su konservatoriais ir prezidente valdantieji tikriausiai tikisi, jog tai jiems padės dar labiau sutelkti ir įkaitinti ir ištikimiausius rinkėjus, ir tuos, kurie nusiteikę prieš jų pagrindinius priešininkus.
Matyt, neatsitiktinai tų priešų puolamo šalies bebaimio gelbėtojo įvaizdį puoselėjantis S.Skvernelis vakar neregėtai atvirai pareiškė svarstantis, ar jam dėl to puolimo nevertėtų kandidatuoti į prezidento postą.
Vadinasi, bus dar daugiau intriguojančių politinių posūkių.
