Ši ministerija dėmesio centre atsiduria ne tik dėl kokio nors prieštaringai vertinamo kovos su alkoholiu vajaus.
Ne mažiau reta priežastis – į viešumą vis prasiveržiantys nešvarūs užkulisiai.
Naujausias skandalas kilo šventiškoje metų sandūroje, kai iš darbo buvo staiga išvaryta ministro patarėja kovos su korupcija klausimais N.Černiauskienė. Ji paskelbė tapusi A.Verygos komandos intrigų ir spaudimo auka, o atmosferą Sveikatos apsaugos ministerijoje palygino su prieš kelis šimtmečius didikų dvaruose klestėjusiu mikroklimatu.
N.Černiauskienė pagarsėjo jau šios kadencijos pradžioje. Buvusi Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnė iš peties ėmėsi naujų pareigų – spausti žmones, kurie nepatinka ministrui ar jo aplinkai.
Bene labiausiai šią valdininkę išgarsino pernai „Lietuvos ryte“ paskelbtas slapta įrašytas jos pokalbis su Respublikinės Panevėžio ligoninės vyriausiuoju gydytoju I.Dorošu, kuris geruoju ir gražiuoju buvo įkalbinėjamas palikti postą, kitaip grės egzekucija. Tą patį gydytojui dėstė ir į pokalbį įsitraukęs A.Veryga.
Sveikatos apsaugos ministerijos, taip pat jos įstaigų atstovų šantažu užsiėmė ne tik save galvų kapotoja pavadinusi dabar jau buvusi patarėja, bet ir kiti A.Verygos komandos nariai.
Dėl neaiškių priežasčių verčiami išeiti iš darbo valdininkai arba mojo ranka, arba bėgo į teismus, apie ministerijoje tvyrantį chaosą skundėsi žiniasklaidai.
Bet istorijos dėsnį, kad kiekviena revoliucija ima ryti savo vaikus, savo kailiu greitai pajuto ir A.Verygos galvų medžiotojai. Vienus išdavė vakarykščiai bendražygiai, kiti patys nusprendė palikti toksišką aplinką, o treti dėl ramybės buvo patraukti ir pasodinti į šiltas, bet mažiau matomas vietas.
Antai 2018-ųjų pradžioje iš Sveikatos apsaugos ministerijos išėjo viceministrė G.Šakalytė. Oficialios priežastys taip ir liko nežinomos. Neoficialios – konfliktai su kitais ministro komandos nariais ir jų spaudimas trauktis.
Dar anksčiau postą paliko kita sveikatos apsaugos viceministrė A.Bilotienė-Motiejūnienė – po to, kai dienraštis „Lietuvos rytas“ paskelbė slapta įrašytą jos pokalbį su opozicijoje esančiu Seimo nariu konservatoriumi A.Matulu. Politikui ji skundėsi daromu spaudimu, kad Valstybinės ligonių kasos vadovo konkursą laimėtų ministro patarėjas I.Baikovskis.
Fikcijomis kvepiantys ligoninių vadovų konkursai – viena daugiausia triukšmo sukeliančių šios ministerijos veiklos sričių.
Regis, šitaip reikalus tvarkė ir buvęs sveikatos apsaugos ministro patarėjas D.Bakša. Po virtinės skandalų jis buvo tyliai pasiųstas į Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės direktoriaus patarėjo kėdę.
Nenuostabu, kad turėjo ateiti eilė ir kitam savo darbą padariusiam maurui – N.Černiauskienei. Sveikatos apsaugos ministerija paskelbė, kad ministro patarėja nesusitvarkė su savo užduotimis ir iššūkiais, o A.Veryga tepaaiškino, kad jo komandos narė prarado pasitikėjimą.
Bet išmestoji teigė, kad ją išstūmė bendradarbiai, kovoję dėl įtakos A.Verygai, o dėl esą paskleisto šmeižto nurodžius oficialias atleidimo priežastis pagrasino bylinėtis su Sveikatos apsaugos ministerija.
Negana to, buvusi pagrindinė kovotoja su korupcija kone atvirai pripažino, kad ją pašalino ta kova nepatenkintos stambiosios korupcinių interesų grupės, kurios yra apraizgiusios tiek ministeriją, tiek visą sveikatos apsaugos sistemą.
Apie Vilniaus ir Kauno medikų klanų, farmacininkų grupuočių grumtynes, apie kurias kalbėjo ir N.Černiauskienė, jau seniai kalbama tyliau ar garsiau. Net pats A.Veryga pavadinamas eiliniu Kauno daktarų statytiniu.
Vis dėlto kokios išvados pirštųsi po tokių skandalų?
Ko gero, akivaizdžiausia – valstybę ir svarbiausias jos gyvenimo sritis jau daugiau kaip dvejus metus valdantys vadinamieji profesionalai, žadėję ne tik nuversti daugybę kalnų, bet ir visas buvusias valdžias kartu sudėjus pranokti skaidrumu, niekuo nesiskiria nuo pirmtakų. Ir ne tik nesiskiria, bet neretai juos netgi pranoksta – tai rodo vis naujos intrigos Sveikatos apsaugos ministerijoje.
Taigi antrąją išvadą būtų galima suformuluoti kaip retorinį klausimą: ar matant tiek nešvarumų įmanoma tikėti šio ministro ir visos valdžios pažadais ir sugebėjimais atlikti esmines sveikatos apsaugos sistemos reformas, išguiti iš jos korupciją?
Pagaliau trečia išvada: A.Verygos valdas drebinantys skandalai, kurie vienaip ar kitaip prasiveržia į viešumą, leidžia įtarti, kokios apskritai neskaidrios institucijos yra ministerijos.
Šitokia situacija ypač kelia nerimą. Juk būtent brūzgynais tapusių ministerijų, joms pavaldžių įstaigų veikla turi bene daugiausia įtakos kasdieniam žmonių gyvenimui.
Tačiau ar pajėgūs pasirūpinti visų piliečių gerove valstybės tarnautojai (nesvarbu, kokie jie būtų – vadinamieji karjeros ar politinio pasitikėjimo), kurie kiekvieną dieną labiau suka galvą, kaip sumurdyti savo pernelyg išsišokusį kolegą ar įvykdyti kokią nors interesų grupės užduotį?
