Vis dėlto negalima teigti, kad kalinimo įstaigose niekas nesikeičia. Vienas pokytis akivaizdus – anksčiau tai, kas vyksta valstybe valstybėje vadinamoje sistemoje, būdavo slepiama po devyniais užraktais, o dabar pats už Kalėjimų departamento (KD) veiklą atsakingas teisingumo ministras E.Jankevičius skuba visas blogybes iškloti žiniasklaidai.
Ministras jau susitiko su pasiskundusia Lukiškių kalėjimo prižiūrėtoja, pareiškė, kad jos pasakojimu patikėjo, ir pažadėjo paramą bei saugumą.
Pareigūnės teigimu, KD Imuniteto skyrius spaudė ją tapti slapta bendradarbe, o jai atsisakius šantažavo, kad turi ją kompromituojančios informacijos, ir žadėjo išmesti iš darbo. Negana to, iš vieno kalinčio asmens ši darbuotoja sulaukė grasinimo susidoroti.
Panašių istorijų – ne viena, tik anksčiau jos būdavo nutylimos, o dabar vyks ikiteisminis tyrimas. Teisingumo ministras, nė nelaukdamas išvadų, prabilo, kad taip dirbti, kaip dirbo Imuniteto skyrius, negalima, ir pranešė, jog jau pernai pakeitė jo vadovus.
Išties, pasikeitė ne tik šio skyriaus vadovybė. Atsistatydina ir departamento direktorius R.Krikštaponis. Anksčiau pakeista ir KD Kriminalinės žvalgybos vadovybė, atleisti Pravieniškių, Alytaus, Kybartų pataisos namų, Kauno tardymo izoliatoriaus, Laisvės atėmimo vietų ligoninės vadovai.
Vien viršininkų atleidinėjimu neapsiribota. Pertvarkoma ir įstaigų struktūra. Antai pačiame KD, kuriame dabar yra 132 etatai, nuo vasario dirbs 84 darbuotojai. Stambinami kalėjimų skyriai – iš 10 liks 6.
Bet bendras kalinimo įstaigų pareigūnų skaičius neturėtų mažėti. Tikslas kitas – dalį vadovų, administracijos darbuotojų keičia tiesiogiai su nuteistaisiais dirbantys pareigūnai.
Tiesa, nėra lengva rasti motyvuotų darbuotojų, nes vos 500 eurų ar kiek daugiau siekiantis darbo užmokestis nebuvo patrauklus. Bet nuo šių metų visiems KD sistemos pareigūnams didinamos algos.
Dar anksti pasakyti, ar tai išstums nuo sovietinių laikų klestinčią kalėjimų subkultūrą, savivalę, kalinių kastų sistemą, išnaikins korupciją ir pareigūnų piktnaudžiavimą. Viso to čia dar likę.
Antai praėjusių metų pabaigoje Lukiškių kalėjime buvo mirtinai sužalotas už finansinius nusikaltimus įkalintas asmuo, kuris atsidūrė vienoje kameroje su dviem galimai už nužudymus kalinčiais nuteistaisiais.
Įstatymai neįpareigoja už nužudymus teistų asmenų atskirti nuo kitų kalinių. Bet šis atsitikimas rodo, kad tvarkai įvesti negana bendrabučio tipo patalpas, kuriose kali net kelios dešimtys asmenų, pakeisti, kaip siekia E.Jankevičius, 2–3 vietų kameromis.
Kad kalėjimai liautųsi buvę nusikalstamumo universitetais, reikia iš esmės pakeisti juose tvyrančią atmosferą, o vien sąlygų kalintiems asmenims gerinimas šios problemos neišspręs.
Be abejo, Lietuvai būtina gerinti kalinimo sąlygas. Bent jau netektų mokėti kaliniams kompensacijų už jų teisių pažeidimus.
Neseniai Europos žmogaus teisių teismas vėl priteisė Lietuvai išmokėti trims nuteistiesiems daugiau kaip 13 tūkst. eurų, nors mūsų šalies teismai jau buvo pripažinę, kad jų kalinimo sąlygos neatitiko Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos reikalavimų, ir skyrę kompensacijas. Strasbūro teismo požiūriu – per mažas.
Svarbiausi priekaištai Lietuvos kalinimo įstaigų sąlygoms – per mažas kalinčiam asmeniui tenkantis patalpų plotas. Vienas asmenų skundėsi dėl jo orumą žeminančių kalinimo sąlygų Lukiškių kalėjime, nors ten jos dar ne pačios prasčiausios.
Antrą šimtmetį gyvuojančio Lukiškių kalėjimo istorija, regis, artėja prie pabaigos – iki šių metų pabaigos jis turėtų būti iškeldintas.
Apie tai, kad sostinės centras – ne vieta kalėjimui, kalbėjo visi teisingumo ministrai, planai iškeldinti šią kalinimo įstaigą kuriami jau porą dešimtmečių, 2015 m. net buvo skelbtas konkursas įrengti naują kalėjimą, bet tik dabar realiai pajudėjo ledai.
Nors naujo kalėjimo statyba tebėra miražas, iš Lukiškių į kitas kalinimo įstaigas jau perkelta per 100 asmenų. Tai atsieis per milijoną eurų, bet uždarius kalėjimą pavyks sutaupyti gerokai daugiau.
Turto bankui pardavus beveik 2 hektarus užimančius kalėjimo pastatus, ko gero, būtų galima gauti pakankamai lėšų naujai šiuolaikiškai kalinimo įstaigai pastatyti.
Tiesa, nekilnojamojo turto ekspertai įžvelgia rimtą kliūtį – Lukiškių kalėjimas 2002 m. buvo įrašytas į Kultūros vertybių registrą ir jam suteiktas aukščiausias – nacionalinio reikšmingumo – apsaugos lygmuo. Vadinasi, nieko negalima griauti, keisti komplekso tūrinės erdvinės kompozicijos, pastatų planinės struktūros.
Griežti paveldosaugos apribojimai smarkiai sumažintų objekto kainą ir net neaišku, ar verslas norės čia investuoti.
Vienaip ar kitaip, jau vien carinių laikų kalėjimo iškeldinimas iš Lietuvos sostinės centro būtų svarbus simbolinis žingsnis, rodantis, kad šalis atsikrato slogių praeities ženklų.
