Patekai į pataisos namus ir nori bent pakenčiamai gyventi – susimokėk. Nors valstybė privalo kaliniams suteikti bent minimalias gyvenimo sąlygas, nuteistieji priversti daug ką pirkti už savo pinigus.
Ir ne tiktai raumenims auginti skirtus treniruoklius. Kaliniai jau seniai už savo pinigus remontuoja ir perka virykles, skalbykles, vandens šildytuvus.
Įkalinimo įstaigų vadovai mėgsta prieš įvairias komisijas ar žurnalistus pasigirti gražiai sutvarkytomis kalinių gyvenamosiomis patalpomis.
Tiesa, užmiršta pasakyti, kad daug kas padaryta už jų pačių pinigus.
Tradicija net būtiniausius daiktus pirkti už savo pinigus buvo įvesta dar praėjusio šimtmečio pabaigoje, kai į Pravieniškių pataisos namus pateko ir vadinamuoju jos „verchu“ tapo Remigijus Daškevičius, pravarde Daškė.
Pirmą kartą gyvenime atsidūręs už grotų R.Daškevičius pyko ant viso pasaulio, nes buvo įsitikinęs, kad policija suklastojo jo bylą. Jis spardė kameros duris, šaukė ant prižiūrėtojų, reikalavo nedelsiant paleisti.
„Pasijutau kaip nupirktose bokso varžybose – aiškia persvara laimi kovą, o teisėjas skelbia varžovo pergalę“, – vėliau savo įspūdžiais dalijosi būsimasis Lietuvos bokso federacijos prezidentas.
Užtarė net žalgiriečiai
Tuo metu daug kam kilo abejonių, ar R.Daškevičius buvo teisėtai suimtas.
Beveik visi tuomečiai Kauno „Žalgirio“ krepšininkai pasirašė laidavimo raštą prašydami jį paleisti.
Prieš pat 1991 metų Sausio įvykius išlaisvinti R.Daškevičių prašė ir tuometės Krašto apsaugos ministerijos vadovai.
Daškė veržėsi ginti Seimo, o įtakingi kariuomenės veikėjai prašė, kad jis bent laikinai būtų paleistas.
Nors niekas R.Daškevičiaus tuomet nepaleido, net ir būdamas už grotų jis sugebėjo suburti sportininkus, kurie važiavo ginti parlamento.
Vėliau ne vienas jų buvo įvardijamas ir kaip Daškinių grupuotės narys.
Įvedė naują mokestį
Tad R.Daškevičiui teko susitaikyti su tuo, kad įkalinimo įstaigoje teks praleisti ne vienus metus.
Po muštynių su tuomečiu Pravieniškių kalinių „verchu“, pravarde Čialka, R.Daškevičius tapo kalinių vadeiva ir ėmė ten įvedinėti tvarką. Į jo nuomonę atsižvelgdavo ne tik kaliniai, bet ir kolonijos vadovai.
R.Daškevičius iš esmės pakeitė kalinių gyvenimą.
Tuo metu Pravieniškių kolonija buvo labiau panaši į kiaulidę, o ne į pataisos namus – prasmirdę, nuolat išmatomis užsikimšę tualetai, neveikiantys dušai, sulūžusios lovos ir blakių pilni barakai.
Tuomet R.Daškevičius, suderinęs su kolonijos administracija, įvedė savo tvarką – kiekvienas į koloniją patekęs nuteistasis privalėdavo į bendrą kasą sumokėti tam tikrą mokestį, o už šiuos pinigus viskas būdavo tvarkoma.
Tie, kurie nepajėgdavo sumokėti šio įnašo, būdavo paverčiami vadinamaisiais „duchais“ – tarnais, kurie plaudavo patalpas, gamindavo maistą ir kitaip rūpindavosi susimokėti galinčiais nuteistaisiais.
Pakeitė kalinių gyvenimą
Už kalinių surinktus pinigus buvo suremontuoti dušai, įrengta pirtis, sporto salė su treniruokliais ir bokso kriaušėmis.
Daugelis nuteistųjų įsigijo televizorius, o pats R.Daškevičius virš savo kameros buvo iškėlęs palydovinės televizijos lėkštę.
Tuo metu tai buvo išskirtinės prabangos daiktas, tad kai į Pravieniškes atvykdavo komisija iš Vilniaus, kolonijos administracija prašydavo tą lėkštę paslėpti.
Kolonijos vadovai buvo visai paleidę vadžias ir leido nuteistiesiems ne tik gerinti savo buities sąlygas.
Kai kurie kaliniai galėdavo nusipirkti ne tik narkotikų, alkoholinių gėrimų, bet ir prostitučių, kurios paprastai į koloniją atvykdavo apsimetusios šokėjomis arba dainininkėmis.
Kalinių įrengtoje pirtyje nuteistieji ne tik kaitindavosi ir prausdavosi, bet ir banketų salėje rengdavo įspūdingas puotas.
1994 metais šalį supurtė skandalas, kai „Lietuvos rytas“ išspausdino nuotraukas, kuriose įamžintas R.Daškevičius, su likimo draugais besilinksminantis saunoje.
Prie ilgo stalo pirties banketų salėje susėdę kaliniai ne tik mėgavosi brangiausiais gėrimais, bet ir skanavo ananasus ir kitus egzotinius vaisius, kurie tuo metu Lietuvoje retai kam buvo įkandami.
Įvesta tvarka išliko
Po šio skandalo kolonijos vadovai buvo atleisti iš pareigų, o pasilinksminimų vieta tapusi sauna perdaryta į tualetą.
Nors naujieji Pravieniškių kolonijos vadovai gerokai sugriežtino kolonijos tvarką, tradicija už savo pinigus remontuoti patalpas ir pirkti buities prekes išliko.
Bent tokią tradiciją 2010 metais Pravieniškių pataisos namuose aptiko ten įkalintas buvęs R.Daškevičiaus bendražygis Artūras Račkelis, nuteistas už įtakingo Marijampolės verslininko Žydrūno Buzo pagrobimą.
„Vos tik patekau į Pravieniškes, man, kaip ir visiems kitiems naujokams, buvo pasiūlyta į bendrą kasą įmokėti 800 litų – savotišką mokestį, už kurį palaikomos ir gerinamos buities sąlygos“, – sakė A.Račkelis, dabar teisiamas vadinamojoje Pravieniškių mafijos byloje.
Turėjo bendrą kasą
Teisiamojo teigimu, visus šiuos iš kalinių surinktus pinigus saugodavo kurie nors laisvėje esantys nuteistųjų artimieji.
„Vienu metu dalis šių pinigų buvo pervesta į mano motinos banko sąskaitą, dar anksčiau juos saugojo kitų nuteistųjų artimieji, taip pat ir Mantvydo Janulio, kurio nužudymu dabar esu kaltinamas“, – sakė A.Račkelis.
Netrukus po to, kai A.Račkelis buvo įkalintas Pravieniškėse, jį iškvietė pataisos namų vadovai ir pasiūlė tapti būrio viršininku.
Netrukus ant kambario, kuriame miegojo būrio nuteistieji, buvo pakabinta lentelė su užrašu, kad A.Račkelis yra būrio vadovas.
Taip A.Račkelis įsitraukė į pataisos namų buitinių problemų sprendimo reikalus.
Leidimas – tik „žolei“
A.Račkelis su kitais būrių vadovais retsykiais surengdavo susirinkimus, kuriuose buvo sprendžiamos įvairios problemos.
„Jau per vieną pirmųjų tokių susitikimų nutarėme uždrausti nuteistiesiems verstis telefoniniu sukčiavimu ir vartoti stiprius narkotikus – leidome rūkyti tik kanapes. Ir šio nutarimo buvo griežtai laikomasi – bent iki 2014 metų, kai aš išėjau į laisvę“, – pasakojo dabar Lukiškių kalėjime įkalintas vyriškis.
Per susirinkimus buvo tariamasi ir kaip naudingiau panaudoti už buities pagerinimą surinktas lėšas.
Kadangi be pataisos namų vadovų pritarimo jokio remonto nebuvo galima pradėti, būrių vadovai išsirinkdavo ir savo atstovą, kuris turėdavo savotiškus įgaliojimus tartis su administracija.
Iš pradžių juo buvo Ruslanas Laško, po to – Aidas Kupčiūnas. Pirmasis jų vadinamojoje Pravieniškių mafijos byloje yra pripažintas nukentėjusiuoju, antrasis – teisiamasis.
Viskas – už savus pinigus
„Valdžia nuteistųjų buities sąlygoms pagerinti neskirdavo nė cento, tad viską turėjome daryti už savo pinigus. Tik kalinių dėka dar laikosi barakai ir nevirsta kiaulidėmis“, – sakė A.Račkelis.
Teisiamasis tvirtino, kad patys nuteistieji ne tik atlikdavo smulkius darbus – dažė grindis, klijavo tapetus, keitė kištukinius lizdus, bet ir mokėdavo už remontą, kuriam reikėjo didžiulių investicijų.
Taip už kalinių lėšas buvo suremontuotos prausyklos, virtuvė, nupirkta stalų, spintų, spintelių, santechnikos mazgų, kriauklių, šaldytuvų, viryklių, orkaičių.
Norite skalbti – mokėkite
Kartą sugedo pramoninės skalbimo mašinos, kuriose nuteistieji skalbdavo drabužius, patalynę.
Tuomet administracija esą pareiškė, kad pinigų šioms mašinoms pirkti ar remontuoti nėra, tad jei nuteistieji nori būti švarūs, turi patys jų įsigyti.
„Pramoninės skalbimo mašinos kainavo ne vieną tūkstantį litų, tačiau nebuvo kur dingti – teko pirkti iš bendros kasos, juk nevaikščiosime kaip „bomžai“, – sakė A.Račkelis.
Tuomet kalinių atstovas su pataisos namų vadovybe suderino visas pirkimo detales.
Pinigai iš laisvėje esančios kasos buvo pervesti skalbimo mašinomis prekiaujančiai bendrovei, o ji prekes atvežė į Pravieniškes. Pirkinys oficialiai buvo įformintas kaip labdara pataisos namams.
Liepė pasirūpinti visais
A.Račkelis prisiminė atvejį, kai sulūžo jo būriui priskirti vandens šildytuvai, dušo galvutės ir kita santechnika: „Pats ėjau derinti su administracija, kad leistų už savo pinigus sutvarkyti santechniką, aiškinau, jog ilgai nesiprausę utėlėmis apeisime.
Pakeisti įrangą buvo leista tik su sąlyga, kad sutvarkysime ir atnaujinsime viso lokalinio sektoriaus prausimosi kambarius.“
Tad teko pirkti dešimt didžiausios talpos vandens šildytuvų su visais priedais, vienas jų kainavo apie 5 tūkstančius litų.
Atsiskaitė cigaretėmis
A.Račkelis teigė, kad per tuos ketverius metus, kuriuos praleido Pravieniškėse, už nuteistųjų pinigus ne tik buvo pagerintos buities sąlygos, bet ir suremontuota sporto salė, krepšinio aikštelė.
Paprastesnius darbus atlikdavo patys būrio nariai, bet kai reikėdavo pasitelkti specialistų – santechnikų, elektrikų, buvo kviečiami žmonės iš kitų lokalinių sektorių arba atvirosios kolonijos.
„Visus darbus atlikdavome savanoriškai, tačiau kai tekdavo pasikviesti kitų, paprastai atsiskaitydavome cigarečių blokais“, – sakė A.Račkelis.
Jis negalėjo įvardyti tikslios sumos, kurią už gyvenimo sąlygų pataisos namuose pagerinimą sumokėjo kaliniai, bet, jo manymu, išleista keli šimtai tūkstančių litų.
„Paprastai įranga buvo perkama trimis būdais. Už smulkesnius pirkinius aš arba kiti kaliniai sumokėdavome iš pataisos namuose atidarytų asmeninių sąskaitų.
Kai kaina būdavo didesnė, pinigus pervesdavome iš laisvėje esančių kalinių kasų. Dideli ir brangūs įrenginiai buvo perkami iš bendrovių, kurios į pataisos namus juos atveždavo įforminusios kaip labdarą“, – aiškino A.Račkelis.
Liko kelios faktūros
Teisiamasis buvo sukaupęs daugybę kvitų, įrodančių, jog kaliniai pirko įvairių daiktų – nuo varžtų iki santechnikos įrangos: „Tačiau išėjęs į laisvę daugelį jų išmečiau.
Laimei, atsitiktinai išliko kelios mano apmokėtos sąskaitos.“
Vienoje jų įrašyta, kad A.Račkelis už 1250 litų perka tris spinteles. Šioje sąskaitoje faktūroje yra Pravieniškių pataisos namų direktoriaus pavaduotojo parašas, kad už pirkinį bus apmokėta iš asmeninės A.Račkelio sąskaitos.
Kitoje sąskaitoje faktūroje, kurią apmokėti turėjo A.Račkelis, yra ryškus raudonų dažų spaudas, kuriame didelėmis raidėmis įrašyta: „Atsiskaitymus pagal šią sąskaitą prižiūri UAB „Opacum“. Neapmokėjus sąskaitos skola bus išieškota.“
Bendrovės „Opacum“ direktorius ir vienintelis akcininkas – Igoris Zareckis. Būtent jis vadovavo Pravieniškių kolonijai, kai ten savo tvarką įvedė R.Daškevičius.
Vadovai problemos nemato
Namuose suradusi šūsnį sąskaitų, įrodančių, kad nuteistieji patys pirkdavo buitinę įrangą, A.Račkelio motina Aldona Račkelienė kreipėsi į teisingumo ministrą Elviną Jankevičių.
„Į mano ir kitų sūnaus artimųjų sąskaitas nuteistieji pervedinėjo pinigus, už juos vėliau buvo remontuojamos pataisos namų patalpos, perkama įranga“, – savo laiške teigė moteris.
Ministras skundą persiuntė tuomečiam Kalėjimų departamento vadovui Robertui Krikštaponiui, kuris jau traukiasi iš pareigų. Tačiau ir jam, atrodo, nebuvo įdomu, kad savo net minimaliomis gyvenimo sąlygomis kaliniai rūpinosi patys, o ne valstybė.
A.Račkelienei buvo atsakyta, kad jos skundas nebus nagrinėjamas.
Ministrui – normalu, advokatui – įtartina
Paklaustas apie tai, kad kaliniai už savo pinigus daro remontus ir perka įrangą, ekonomisto išsilavinimą turintis teisingumo ministras E.Jankevičius teigė namatąs nieko bloga: „Man tokie dalykai nežinomi. Yra draudžiamų į pataisos namus įnešti daiktų sąrašas. Svarbu, kad jie nepatektų į šią kategoriją“.
Tačiau žinomas advokatas R.Mikliušas teigė, kad tokie faktai turi aiškų kriminalinį atspalvį: „Jeigu iš tiesų viskas taip buvo, tai kvepia kriminaliniais nusikaltimais. Nežinau visų niuansų, kaip buvo sudaromos sutartys, tačiau manyčiau, kad tai buvo akivaizdus dokumentų klastojimas – labdara buvo tik tariama. Be to, taip padedama labdarą esą suteikiančiai bendrovei išvengti mokesčių. Manau, kad įrodžius, jog daiktai iš tiesų buvo pirkti už nuteistųjų pinigus, būtų galima pataisos namams pateikti ir civilinį ieškinį dėl nepagrįsto praturtėjimo. Kita vertus, tokie faktai negražūs ir moraline prasme. Įranga, kurią turėjo nupirkti pataisos namai už valstybės pinigus, perka patys nuteistieji. Čia panašiai kaip atėjus į polikliniką ar atsigulus į ligoninę, gydytojai reikalautų nusipirkti patalynę, švirkštų.“
Apie kalinių pirkinius nepasakė nė žodžio
Simona Banėnienė
Kalėjimų departamento atstovė
„Stambi ir smulki buitinė technika bei sporto inventorius nuteistiesiems yra perkamas iš Nuteistųjų socialinės paramos fondo lėšų. Iš šių lėšų taip pat įsigyjama medikamentų, spaudos leidinių ir kitų prekių.
Įstaiga paramą inventoriumi, įranga, daiktais gauna vadovaudamasi Paramos ir labdaros įstatymu. Dėl paramos, labdaros paskirstymo, atsižvelgdama į įstaigos poreikį, sprendžia Pravieniškių pataisos namų-kolonijos direktoriaus sudaryta komisija.
Įranga, gauta paramos būdu, ir įranga, pirkta iš Nuteistųjų socialinės paramos fondo lėšų, yra įtraukta į įstaigos balansą.“
