Gali būti, kad nuo pat savo politinės karjeros pradžios S.Skvernelis svajojo ją taip vainikuoti, o šiemečiai šalies vadovo rinkimai, ko gero, palankiausia proga tai padaryti.
Antra, valstiečiai neturi kito kandidato, kuris bent iš tolo prilygtų Vyriausybės vadovui pagal galimybes rimtai pakovoti dėl Prezidentūros.
Pagaliau trečia – valdantiesiems žūtbūt reikia baigti statyti valdžios piramidę, įgyjant kuo daugiau galios valstybėje ir maksimaliai sustiprinant savo pozicijas prieš kitų metų Seimo rinkimus.
Prie viso to pridūrus vis aštrėjančią paties S.Skvernelio retoriką, valstiečių vedlio R.Karbauskio kalbas apie tai, kad jis su bendražygiais kandidatu regi tik premjerą, nebeliko abejonių, kokį sprendimą partija turėtų priimti mėnesio pabaigoje vyksiančiame savo suvažiavime.
Vis dėlto kodėl premjeras nusprendė apie kandidatavimą paskelbti anksčiau ir ne bet kur, o per susitikimą su tolimos Rusnės gyventojais?
Galima svarstyti, kad S.Skvernelis greičiausiai vis dėlto nenori simboliškai viešojoje erdvėje šimtu procentų susisaistyti su valdančiąja partija, taip siekdamas pabrėžti esąs savarankiškas kandidatas ir politinis žaidėjas.
Neabejotina, kad apie kandidatavimą paskelbęs susitikdamas su paprastais žmonėmis, dėkojančiais jam ne tik už statomą estakadą, bet ir už „visada vykdomus pažadus“, S.Skvernelis toliau puoselėja savo, kaip vadinamosios antrosios Lietuvos, regionų atstovo, įvaizdį.
Savo kalboje S.Skvernelis įvardijo ir priešininkus – tai prezidentė D.Grybauskaitė su savo mylimais konservatoriais ir jų statytiniai kandidatai G.Nausėda su I.Šimonyte. Plius – žiniasklaida.
Tai atitinka pagrindinę valstiečių propagandos liniją – jie esą kovoja su „blogiu“, „elitu“, „sistema“, kuriems atstovauja konservatoriai, žiniasklaida, skandinavų bankai, tradicinės partijos.
Daug kas jau suskubo priminti premjerui, kad jis šiame poste jau porą metų, taigi ir pats yra „elito“ bei „sistemos“ dalis.
Be to, vadovaudamas Vyriausybei jis turi daugiau galimybių kariauti savo karus, nei būdamas prezidentas.
Lyg nujausdamas tokius priekaištus S.Skvernelis jau Rusnėje išaiškino, kad būdamas Prezidentūroje jis apsaugotų ir su valstiečiais toliau tęstų tuos gerus darbus tautai, kuriuos spėjo nudirbti. Esą kitaip kiltų pavojus, kad tie pradėti darbai būtų sužlugdyti.
Kiek yra pagrįstos valstiečių ir jų kandidato viltys jojant ant to paties arkliuko pakartoti 2016-aisiais per Seimo rinkimus patirtą sėkmę ir užimti Prezidentūrą?
Juolab kad kai kurie apžvalgininkai primena, jog savo galutinio žodžio dėl prezidentinių ambicijų netarė Kauno meras V.Matijošaitis, kuris galėtų gerokai sumaišyti visas kortas.
Bet kol kas viskas krypsta kitaip. To įrodymas – penktadienį nuskambėjęs jau antras viešas valstiečių vadovo R.Karbauskio pareiškimas, kad V.Matijošaitis būtų puikus S.Skvernelio įpėdinis premjero poste jam laimėjus prezidento rinkimus.
Vadinasi, per pirmąjį prezidento rinkimų turą greičiausiai susikaus trijulė – G.Nausėda, I.Šimonytė ir S.Skvernelis. Tiesa, pastarasis, apklausų duomenimis, nuo pirmųjų dviejų atsilieka maždaug dvigubai, bet tai – dar ne rodiklis.
Paskelbus apie kandidatavimą premjero reitingas turėtų ūgtelėti, o jo galimybės patekti į antrąjį rinkimų turą taptų vis realesnės.
O dviejų kandidatų lemiamoje tiesioginėje akistatoje (tai rodo ir kai kurių ankstesnių rinkimų patirtis) jėgų pusiausvyra jau bus visiškai kitokia. Ten lemiamą vaidmenį išties gali suvaidinti valstiečių rinkėjams į galvą kalamos mintys apie valdančiųjų gerus darbus ir galimus pavojus, jei prezidentas bus iš „elito“, o ne iš „apačių“.
Tiesa, kiek iš tikrųjų vertos tokios propagandinės valstiečių schemos, dar kartą priminė, pavyzdžiui, A.Monkevičiaus skyrimas naujuoju švietimo, mokslo ir sporto ministru.
Jau tuomet, kai jo kandidatūra buvo oficialiai paskelbta, daug kas valstiečiams dygiai priminė, kad jų pasirinktas „naujasis“ ministras dar praėjusį dešimtmetį šiame poste buvo tris kartus. Negana to, buvęs Mykolo Romerio universiteto rektorius kritikavo švietimo ir aukštojo mokslo reformas, o dabar ateina jų tęsti.
Kaip visa tai dera su valstiečių pabrėžiama politikos darna ir su tuo, kad jie skelbiasi esantys tikrieji gelbėtojai, galintys išmėžti visų iki šiol buvusių valdžių blogąjį palikimą?
Į pastarąjį baltą siūlą valstietiškos propagandos audinyje pirštu bedė ir Prezidentūra – esą iš užmaršties ištraukta A.Monkevičiaus kandidatūra paneigia valstiečių mitą, kad iki jų atėjimo visos ankstesnės valdžios buvo beviltiškos.
Žodžiai žodžiais, bet po jų reikėtų atsakyti į ne vieną esminį klausimą.
Ar ketvirtą kartą tapęs ministru A.Monkevičius sugebės ką nors reikšmingo ir apčiuopiamo nuveikti šioje itin jautrioje ir labai svarbioje srityje? Ar valdantieji apskritai jam skyrė pradėtų pertvarkų tęsėjo vaidmenį? Gal pagrindinis ministro vaidmuo tebus tas, apie kurį jis pats vis šneka, – „nuraminti bendruomenę“, „stebėti“, „padėti“, „kalbėtis“?
Beje, ar ne panaši nuraminimo misija iki kadencijos pabaigos numatyta ir kitoms kompromisinėms figūroms, kurios vadovaus Kultūros bei Aplinkos ministerijoms?
Visi šie manevrai rodo, kad už visų dabartinių valdančiųjų „naujųjų gelbėtojų“ kalbų slepiasi svarbiausias jų tikslas – ne tik išlaikyti turimą valdžią, bet ir ją kuo labiau sustiprinti.
Bet kiek rinkėjų tai aiškiai regi ir kiek jiems tai svarbu, palyginti su 2016 metų Seimo rinkimais?
Atsakymas – jau netrukus, po trejų šįmet vyksiančių rinkimų.
