„Habemus candidatum“, – lyg popiežius galėjo skelbti Kultūros komiteto pirmininkas, prieš tai sutartinai perrinktas savo kultinės organizacijos lyderiu ir ta proga iš tribūnos atseikėjęs tokią neklystamumo dozę, kad ir Vatikanas pavydėtų.
Nenusileido jam ir naujai įšventintas Kandidatas, kuris avansu apsiskelbė esąs geriausias iš visų. Dėl to negali pykti, netgi pačių prasčiausių kebabų kepėjas, kurio kioską iš tolo aplenkia visiškai išbadėjusios apylinkės katės, ir tas tikina esąs iešmo meistras.
Tokia jau rinkodaros kasdienybė, kuriai paklūsta tiek draugiškai Vyriausybę lankančių konsultantų pamokyti premjerai, tiek sau tokios prabangos negalintys leisti, bet intuityviai tai užuodžiantys maisto amatininkai.
Žodžiu, viskas šeštadienį žalstiečių sąskrydyje klojosi kaip iš pypkės. Netgi su laiku pataikyta. Būtų paskubėję ir apskelbę šią naujieną dieną anksčiau, kai Jazzu pristatė savo nelemtą klipą, niekas nebūtų net pastebėjęs, kad valdančioji partija apsisprendė, ką deleguoti į S.Daukanto aikštę.
O dabar, prašom, viskas laiku, žmonės diskutuoja ir laimina tokį nesavanaudišką pasiryžimą aukotis dėl silpniausiųjų ar kaip ten kitaip pasakė momentinio entuziazmo pagautas Kandidatas.
Po to, tiesa, jis, švelniai tariant, nukalbėjo į visiškas pievas. Ėmė kažką svaigti apie Prezidentūrą, kurioje vėl ims skambėti vaikų juokas ir kitokie bukoliniai garsai. Sakytum, į vaikų darželio direktorius balotiruotųsi ar į anglų kalbos korepetitorius. Ir dar pridėjo, kad Lietuvai atėjo metas turėti prezidentą, katras supranta, kas yra šeima.
Čia, aišku, toks labai kūrybiškas Konstitucijoje apibrėžtų prezidento kompetencijų traktavimas, bet, mat ji šunes, toms vadinamosioms „apačioms“, kurias Kandidatas apsiskelbė pamilęs vėlyva ir nervinga meile, sueis it daina, nes nuo seno kažkur aukštai virš savęs ilgimasi tėviško rūpesčio.
Apačiose juk ištisi batalionai marširuoja, vieni šnairuodami, kur čia kas bando pagrobti ar bent jau atimti vaiką, kiti rankas grąžydami dėl šeimos instituto devalvacijos, treti apskritai iš viso lietuviško literatūrinio palikimo labiausiai vartydami tik Žemaitės „Marčią“, ir tai tik pirmą puslapį, kuriame Vingis Sr. ištaria proverbinę: „Mauči, boba, tuoj gauni į snukį.“ Maždaug – paprasti nekalti laikai, kai meilė ir darna tiesiog klestėjo.
Bet dėl tų apačių, į kurių balsus iškart nusitaikė ištisas tuntas kandidatų, yra ir bėdų.
Pirma bėda – apačios baisiai nenoriai balsuoja. Jau prezidento rinkimai tokie paprasti, tokie aiškūs – nei tau partijos pavadinimą prisiminti, nei jos ideologines pozicijas, tiesiog pasižiūrėjai į „abrozdėlį“, patiko – „taip“, nepatiko – „ne“ . Bet net šis pratimas lieka tokiu Heraklio žygdarbiu bent keturiems lietuviams iš dešimties, kad rinkimų dieną jie niekaip neatsivelka iki urnų.
Vadinasi, tas apačias dar reikės krutinti, kutenti ir vilioti, kad susimylėtų atiduoti savo balsą. Žinoma, kai vadovauji Vyriausybei, tai nuveikti daug lengviau, nesvarbu, ar tai darai atostogų išsirašęs, ar šiaip, derindamas kasdienes pareigas su nauda, o tą – su malonumu.
Ir šiuo atveju esi daug pranašesnis už kitus, pasigviešusius apačių balsų, nes ką koks nesisteminis žmogelis, ar jis gali pakviesti į Lietuvą keturiolika didžiausių pasaulio prekybos tinklų, kad kruopų ir margarino kainos nukristų? Juk ne. O, va, premjeras gali.
Aišku, toji aplinkybė, kad pasaulio prekybos tinklai į šį premjero kvietimą sureagavo lygiai taip pat, kaip būtų reagavę į bet kokį laišką, automatu keliaujantį į šiukšlinę, aplinkybė yra antraeilė, o ir priešų pramanas.
O kita bėda dėl apačių yra toji, kad kai visi tiek pradeda muštis dėl jų balsų, šiek tiek įsižeidžia tie, kurie save bando priskirti jei ne viršūnėms, tai bent viduriukui. Ir pradeda pagrįstai niurnėti: stengiesi, pluši, palūkanas aptarnauji, BVP kilnoji, o, pasirodo, tavasis požiūris, kur link turi eiti šalis, kaip rasti ir permąstyti save, yra dzin, nes dabar madingas bendras žemiausias vardiklis. Ir ne tik politikoje, ką ir paliudijo jau minėtas nelaimingas Jazzu klipas ir jo audringas aptarimas.
