Visi po nepriklausomybės atkūrimo rinkti ar perrinkti valstybės vadovai, nors kai kurie ir XXI a., iš tikrųjų mąstymu ir problemų suvokimu buvo iš praėjusio šimtmečio antrosios pusės.
Nieko blogo. Lietuva kartu su savo išrinktais prezidentais, nesakau, kad tik jų dėka, atsistojo ant Europos bėgių ir, pakuriama iš ES finansiškai, pirmą atkarpą nuvažiavo gana sėkmingai. Nukeliavo iki tos ribos, kur tiek ES, tiek jos narei Lietuvai jau reikia ruoštis kokybinėms reformoms. Todėl reikia politiko, kuriam būtų galima patikėti šį sunkų uždavinį.
Jeigu Lietuvos žmonės nori, kad valstybė nepasiklystų europinių, o drauge ir pasaulinių permainų miške, jie turi pradėti formuluoti aiškius klausimus kandidatams į prezidento postą. Klausimus ne smalsumui patenkinti, ne apie tai, ką jis mėgsta valgyti, koks jo pomėgis, ne apie asmeninio gyvenimo melodramas, o tai, kas svarbiausia valstybės likimui: kokie būsimos prezidentinės veiklos prioritetai?
Iki šiol lyg ir nebuvo sudėtingą į tokį klausimą atsakyti. Du dešimtmečius pagrindinis uždavinys buvo sėkmingai prisišvartuoti prie euroatlantinių krantų, o pastarąjį dešimtmetį prioritetas buvo konkrečių saugumo planų įgyvendinimas ir efektyvus pasinaudojimas ES parama. Ir viena, ir kita daugiau ar mažiau pasisekė, nors kritiškesni apžvalgininkai galėtų surašyti jaučio odą problemų.
Daugelis tų problemų estafetės būdu bus perduotos ne vienam ateities prezidentui, bet konkretaus valstybės vadovo įvertinimas visada priklausys nuo jo vaidmens jam skirtu laiku, kokius uždavinius kėlė ir ką pasisekė įgyvendinti. Norint teisingai kelti tikslus, reikia pačiam kandidatui žinoti ir mokėti kitiems pasakyti, kokioje šiuo metu situacijoje esame.
Apžvelgiant nueitą kelią, banaliai kalbant, jau įsitaisėme ES šeimynoje, psichologiškai nebesame kokioje nors pereinamojoje zonoje tarp Rytų ir Vakarų. Nors prekybos apimtis su Rusija didelė, jau nebesame jos įtakos zonoje priimdami tiek politinius, tiek ekonominius sprendimus. Per 30 metų pereita į kokybiškai naują santykių su Maskva lygmenį.
Nepaisant informaciniame kare mirgančių paskvilių Rusijos žiniasklaidoje Lietuvos ir jos vadovų tema, mūsų galutinis pasitraukimas iš „artimojo užsienio“ Kremliuje pripažįstamas kaip įvykęs istorinis faktas. Vadinasi, pragmatiniams, abipusiškai naudingiems santykiams su Rusija (tai atsitiks po penkerių metų) vis mažiau įtakos turės įtarimai ar sąmokslo teorijos.
Viename susitikime su gyventojais buvau paklaustas, ar būsimasis Lietuvos prezidentas (-ė) kalbės panašiai apie Rusiją kaip D.Grybauskaitė. Atsakiau, kad Lietuvos pozicija Rusijos atžvilgiu išliks ta pati, bet sumažės, o gal ir visai nebus perteklinių žodžių.
Dabartinė mūsų nacionalinio saugumo koncepcija atitinka Lietuvos poreikius, ir jeigu nebus revoliucinių permainų NATO sistemoje, jos pakaks ne vienam ateities prezidentui.
Pagal amerikiečių tyrinėtojų J.F.Dunnigano ir A.Bay pateiktą karinio pajėgumo apskaičiavimo metodiką, Lietuva yra trisdešimta iš 38 Europos valstybių. Suomija – dvylikta. Laikui bėgant Lietuva gali pakilti ir aukščiau, bet vis tiek turės prisitaikyti prie didelių sistemų.
Keistai skambėtų kandidato į Lietuvos vadovo postą užmojai plėtoti karinę pramonę ir paskui ją pritraukti mokslą, išradimus šioje srityje. Šalies gynyba pagal mūsų galimybes yra tik natūrali sąlyga, turint užtikrintą saugumo jausmą strateginių partnerių dėka, plėtoti kitas gyvenimo sritis.
Lietuvoje niekada nebus aštrių debatų, kiek pinigų skirti gynybai. Visuomenė šiuo klausimu susitaria pati.
Tūkstančiai žmonių, tarp jų ypač daug jaunimo, laukia kandidatų į prezidentus atsakymo į visiškai kitokius klausimus: ką turime daryti industrinės, informacinės, skaitmeninės revoliucijos akivaizdoje; kaip į šią didžiausią pasaulinio masto permainą orientuoti švietimą, mokslą, mokslą susieti su verslu, kuria linkme pasukti visą ekonomiką, kokią įtaką tai turės sprendžiant socialines problemas, kaip tai paveiks ne tik mūsų tarpusavio bendravimą, bet ir tarp atskirų kultūrų?
Tai ir yra didieji dabarties klausimai, į kuriuos neatsakę galime vilktis istorijos paskuigalyje arba išvis iš jos iškristi. Kuris iš dabartinių pretendentų vadovauti mūsų valstybei penkerius ar dešimt metų yra pasiruošęs pateikti gyvenamojo laiko, technologijų revoliucijų dvasią atitinkančią viziją?
Arčiausiai globalios permainos suvokimo ir galimybės imtis struktūrinių reformų kol kas yra G.Nausėda. Anksčiau maniau, kad su tokiu uždaviniu galėtų susidoroti V.Ušackas. Nors jeigu jis grįžtų į ringą, daug kas apsidžiaugtų. Iš visuomenei žinomų asmenų, bet kol kas nekandidatuojančių, yra R.Dargis, švietimo problemą griaudėjančios informacinės revoliucijos akivaizdoje tyrinėjantis daug metų.
O kaip I.Šimonytė? Konservatoriai prieš dvejus metus sukūrė modernią rinkimų programą, atliepiančią naujus technologinius vėjus ir net numatančią prioritetus. I.Šimonytė galėtų šia programa sėkmingai naudotis ir gal net papildyti.
Tačiau kyla kitas klausimas: ar laimėjusi rinkimus I.Šimonytė vadovaus valstybei pati, ar jai už nugaros stovintis ambicingų patarėjų būrys? G.Nausėda atrodo savarankiškesnis.
Kodėl neminiu S.Skvernelio? Jis yra neblogas premjeras, bet kol kas dar XX amžiaus.
