Dabar A.Maldeikienė negaili kritikos savo buvusiems oponentams. Politikei juoką kelia, kad Gitanas Nausėda, anot jos, net nesugeba pasisiūti kostiumo ir vaikšto su pirktiniu.
Taip pat A.Maldeikienė rašo knygą apie prezidento rinkimus pavadinimu „Kaip aš tapau Lietuvos prezidente“.
Žurnalistės Daivos Žeimytės-Bilienės ir A.Maldeikienės pokalbis – „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Kitoks pokalbis“.
– Ponia Maldeikiene, puikiai prisimenu, kaip jūs „LRT forumo“ laidoje labai aiškiai pasakėte: „Aš eisiu iki galo“.
– Aš ir ėjau iki galo.
– Daug kas, išgirdę jūsų sprendimą pasitraukti iš prezidento rinkimų, sako, kad gal A.Maldeikienė kažko išsigando.
– Ar aš panaši į tokį žmogų? Ne, čia tiesiog yra techninis galas. Jūsų laukdama aš paskaičiau šios dienos laikraštį. Mūsų vadinamieji politologai – čia priviso visokių labai keistų žmonių su tokiu pavadinimu – samprotauja: dar niekas nepateikė programų.
Aš pateikiau programą pernai birželio 25 d. Tai programa yra – nuosekli, tvarkingai padaryta, metų darbas, viskas sudėliota. Mano tikslas buvo labai paprastas ir aš ėjau iki galo.
Dabar prasideda tikrasis žaidimas. Aš dar netgi užsiregistravau į tuos pretendentus, tiesiog reikia pradėti daryti techninius darbus, kurie iš manęs atims laiką, kurį aš skiriu tikram darbui – skaitymui ir galvojimui. Aš dar negirdėjau Lietuvoje žodžio, kad Seimo narys turėtų galvoti. Bet tai yra pirmas darbas – galvoti, po to skaityti, ieškoti atsakymų. O čia visi veikia, dirba. Kažkada buvo toks pusiau rusiškas anekdotas, kad saulė dar nepakilo, kvailių šalyje verda darbas.
Tas metų galvojimo procesas nėra labai ilgas. Aš netgi mažiau, prieš 10 mėnesių iki prezidento rinkimų pateikiau programą. Mano tikslas buvo inspiruoti normalius, programinius debatus tuose rėmuose, kurie realiai yra susieti su prezidento institucija. Aš prisipažįstu, man nepavyko. Yra likę 2 mėnesiai, Vytenis Andriukaitis sako: ai, čia dar laiko marios. Kaip tada žmonės gali rinkti prezidentą.
– Bet jie išrinks jį bet kokiu atveju. Su debatais ar be debatų.
– Be abejo, bet valstybių istorijoje yra momentų, kai viskas vyksta ramioje jūroje, praktiškai nieko nevyksta. Pasaulis banguoja jau kokius 3 metus. Aišku, mes esame mažutis užutėkis, bala, viskas čia vyksta, varlės kurkia, nieko gyvenime nesidaro, bet tos varlės ateina.
Jos atėjo 2008 m. Tarp kitko, labai įdomu, bet 2008 m., kai Amerikoje prieš metus, 2007 m. vasarą prasidėjo recesija, visi, įskaitant, mano labai mylimą, gerbiamą ir protingą Raimondą Kuodį, sakė: ne, pas mus tokia šalis, mes čia kraštelis, nieko nebus.
Politine prasme Lietuva yra ir kraštelis, ir centras. Kraštelis dėl to, kad mūsų politinė įtaka ir intelektas yra ant tiek menkas visos Europos politiniame lauke. Lietuvoje visą laiką labai gražiai pateikia mūsų prezidentę, bet aš skaitau „Politico“ ir jie dažniau ją nušpilkuoja – dar nepasibaigė posėdis, o Dalia Grybauskaitė jau su apsauginiais vaikšto po prekybos centrą. Mums intelekto trūksta, gal ambicijos – čia kartais ir ambicijos reikalas. Ta prasme mes truputėlį lyg ir krašte.
Bet geopolitine prasme mes esame žiauriai blogoje arba geroje vietoje. Geroje, jeigu žiūri iš to, kad mes galime daryti politiką, nes mes ant kelio tarp vienos ir kitos, netgi kartais civilizacijų kelio. Iš kitos pusės, gal blogai, nes ant kelio kai esi, pro jį kariuomenės vaikšto, ką mes daugybę kartų žmogiškai matėme.
Šito prezidento laukia labai sunkus valdymas. Techniškai neįmanoma patikėti, kad per kitus 5 metus viskas bus taip, kaip buvo. Čia sėdmaišių karta, kuri sėdi ir „Caffeine“ geria kavą – jie gali pasakomis tikėti.
Aš A: ne tokia jauna, B: mėgstu skaityti. Pažiūrėkite, aš apie Kiniją varau nuo praeito pavasario be sustojimo. Kiekvieną savaitę ką nors apie Kiniją. Galų gale rado, dabar paskelbė, kad yra grėsmė. Bet ta grėsmė yra akivaizdi, jie čia jau įsitvirtinę yra.
Konfucijaus institutas yra kaip ir visoje Amerikoje ir visur, tai yra Kinijos komunistų partijos, ideologinio padalinio su specialiu pavadinimu viena iš valdybų. Jie finansuoja, ten vienas vadovas yra iš Kinijos, kitas iš Lietuvos. Tą lietuvišką tvirtina Kinijos komunistų partijos ideologinis padalinys. Nu kam pasakas pasakoti? Kiek aš kreipiausi ir į rektorius ir taip toliau.
– Grįžkime prie priežasčių, dėl ko jūs pasitraukėte.
– Priežastis ir yra – nieko nevyksta. Man neįdomu žiūrėti G.Nausėdą, kuris pateikiamas kaip labai gražus vyras. Aš keliuose debatuose žiūrėjau, dabar būsiu labai moteriška ir pasakysiu. Aš užaugau šeimoje, kur tėvelis niekada nebūtų išėjęs su kostiumu, pirktu parduotuvėje.
Priešingai negu tautos įsivaizdavime apie mano melžėjišką prigimtį, aš užaugau gana retoje lietuviškoje šeimoje, kur kiekvieni pietūs buvo su balta staltiese sekmadienį, dėl to labai nekenčiu baltų staltiesių prie sekmadienio pietų.
Ir tėvelis visur vaikščiojo su siūtu kostiumu, nes sakė: vyras be siūto kostiumo jam asmeniškai yra nelygis. Tai G.Nausėda yra vyras su kostiumu, kurį jis nusipirko.
– Iš kur jūs žinote, koks jo kostiumas?
– Aš gi matau, Dieve, aš juos pažįstu. Kai tu ilgai sėdi bibliotekoje, tu intuityviai žinai, kurioje lentynoje nugula geros knygos. Ir man truputį juokinga. Šiaip man jis labai juokingas personažas, nes jis labai pateikiamas kaip gražus vyras. Jis net kostiumo nešioti nemoka.
Mes esame ne civilizacinėje būsenoje, mes nekalbame apie dalykus. Aš viską padariau – nuėjau, sudalyvavau penkiuose debatuose. Aš parašiau atviru tekstu, buvau sukrėsta, kai Paulius Gritėnas ir Aidas Puklevičius – žmonės, kuriuos aš tikrai laikau aukšto intelekto – nuobodžiaudami klausinėjo visiškų niekų, neatitinkančių kompetencijas. Ir aš pagalvojau, koks čia yra tikslas, viskas yra išsemta.
Man žaisti dar žaidimą toliau, kad pasižiūrėti Edmundo Jakilaičio, kuris akivaizdžiai, matosi, nesupranta politikos... Jis pirmą kartą padarė apie Kiniją laidą.
Kai jūs rinksite prezidentą gegužės gale, pasistenkite pagalvoti, ar jūs iš tikrųjų norėtumėte operuoti savo širdį pas žmogų, kuris nėra išgydęs nė vieno žmogaus. Kai tas pats juokingasis G.Nausėda pasakoja, kaip jis sujungs viską ir suvienys. Taip ir įsivaizduoju, kaip Agnę Širinskienę jis suvienija su A.Maldeikiene ir dar Ingrida Šimonyte.
– Neįmanoma?
– Absoliutus absurdas. Kokiu pagrindu? Kopromisų ieškoti yra vienas, vienyti kitas. Netgi politinė retorika žmogaus yra to, kuris turi nulinį supratimą. Jo niekas ir neklausinėja apie politiką.
Jūs jo paklauskit ko nors rimtesnio apie politiką. Politika yra kada tu aiškiai turi poziciją, raudonas linijas. Kartais su raudonomis linijomis yra problemų, ką rodo „Brexit“ situacija. Bet ir tada ieškai kompromiso raudonos linijos zonoje.
Politika yra daiktas, kurio reikia ilgai mokytis. Ir per tuos keturis metus aš ją dariau nuo Vilniaus tarybos. Kai kas pasisekė, kai kas ne. Bet galiu daug kuo ir didžiuotis, viską tiksliai surašysiu pabaigoje knygos, ką padariau. Bet tas žmogus seka pasakas mažiemus ten vakarais. Ir mažieji laukia, nes tikisi.
Bet dabar įsivaizduokite, jeigu mes turime Valdo Adamkaus pirmojo situaciją. 1997 m. yra daugmaž aiškus mūsų kelias – NATO, Europos Sąjunga. Daug į tai dedama energijos ir jau turime kažkokius pažadus.
Ir jis tuomet gana gražiai, dar gana kokybiškai eina į priekį. Toliau mes turime tokią apatinę situaciją – techniškai nieko neįvyks. Tai tada gali būti bet kas reprezentuojantis.
Dabar turime moterį, kuri tiesiog iliustruoja pasaką: sėdžiu rūmuose ir karts nuo karto pasižiūriu į veidrodį ir sakau: „Veidrodėli, veidrodėli, kas karalystėje gražiausia?“. Ir jai visą laiką sako: „Gražiausia, gražiausia“. Bet realiai nėra, šita šalis neturi šiuo metu vadovo.
– O moteris galėtų pakeisti dabartinę prezidentę? Jūs buvote išreiškusi palaikymą I.Šimonytei.
– Aš išreiškiu palaikymą I.Šimonytei, visiškai.
– Ar tai yra tas kandidatas, kurį jūs remiate?
– Aš ją remiu. Bet aš turiu tiek žmogaus ir šios tautos atstovo sąžinės, kad aš turiu pasakyti, kas man labai nepatinka. Aš Ingridai tą tarp eilučių sakiau, o dabar jau sakysiu tiesiai. Žmogus, kuris ateina vadovauti laivui audringoje jūroje, turi turėti gilų vidinį tikėjimą, kad jis pasiruošęs tai daryti. O ne žaisti malonius žaidimus: ko norėtumėte?
Man daug kas aiškino, aš labai juokiuosi visada, kai man pradeda sakyti: jūs elgiatės ne taip, turėtumėte važiuoti ir pataikauti. Aš myliu Lietuvos žmones, aš mylėdama savo mokinius negaliu gi jiems pataikauti. Jeigu jie nesupranta, aš jiems sakau: kokias čia nesąmones kalbi.
Ir tada verčiu mokytis ir galvoti. Lyderis yra ne tas, kuris pasakas pasakoja. Aš gi nuėjus pas gydytoją, tarkime, širdį operuoti, paklausčiau: ar jūs mokėtės? Man nebūtų įdomu, ar jis gražiai atrodo, kokiame name gyvena. Aš klausčiau, kiek buvo įdėta darbo į tą visą procesą.
Ingrida Lietuvai yra padėjusi labai sunkiais momentais. Priešingai negu daugelis žmonių įsivaizduoja tą visą krizę. Aš ir „Melo ekonomiką“ rašiau, ir dabar galiu tik patvirtinti, kad aš tikrai manau, kad toje situacijoje, kai ji buvo tam tikros politinės jėgos kabinete, tai yra Andriaus Kubiliaus kabinete, aš esu tvirtai įsitikinusi, kad jeigu ji pati būtų galėjusi, ji būtų kitaip sudėliojusi akcentus.
Bet ji buvo tam tikrame kabinete, pasiėmė sunkią valandą tą daiktą ir padarė. Dėl to ją dabar kala. Bet čia jau yra sąžinės reikalas. Visur sakoma: už kiekvieną gerą darbą būsi nubaustas. Tai ji yra baudžiama už gerą darbą.
Bet ar tai yra normalu, kad jos proto žmogus išeina ir sako, šūkis: „Susitarkime. Pagaliau.“ Apie ką susitarkime, Ingrida? Programos reikia. Tu pasiūlai mums: darom tą ir tą, tada aš klausiu: to ir to. Man visai neįdomu, kokia ten yra tie socialiniai dalykai, man įdomu, kaip matote politinę Lietuvos situaciją pasaulio rėmuose ir ką su tuo darysite. Kur tikėtina, yra povandeninės srovės. Aš šito nematau.
Važinėjame po kaimus, taip pat kaip ir D.Grybauskaitė, dainuojam, šokam ir sakom žmonėms komplimentus. Balsų gausi, bet ar Lietuvai reikia balsų, ar Lietuvai reikia mąstymo? Ingrida mąstantis žmogus, bet kažkur dabar keistai mąsto.
– Jūs rašote knygą apie rinkimus.
– Taip, aš rašau knygą tokiu pavadinimu, kuris man labai patinka. Jeigu leidyklai jis bus tinkamas, knyga vadinsis „Kaip aš tapau Lietuvos prezidente“. Aš žinau pirmą ir paskutinį sakinį, jie parašyti. Pirmas sakinys yra: „Vakar, gegužės 26 d. Lietuvos prezidente-prezidentu tapo tas ir tas“.
– Ta knyga yra apie rinkimų technologijas, jūsų patirtį?
– Ne, ta knyga yra apie mano patirtis, ką Lietuvoje iš tikrųjų reiškia prezidentas. Labai specifinė situacija. Mūsų Konstitucija labai aiškiai neapibrėžia jo funkcijų ir yra tas valdžių padalinimo principas. Dėl to, kad kūrė, tai kūrė – vieni tempė į Vytauto Landsbergio pusę, kiti į Algirdo Brazausko. Draskėsi grupės, kaip čia ir sukūrė tokį biški monstrą – biški katė, biški šuo. Bet tada labai svarbi asmenybės vieta. Aš kalbu apie tai, kokią matau asmenybę. Aš nuoširdžiai tyčiojuosi iš klausimų, kuriuos užduoda vadinamieji politologai ir pažiūriu. Kol kas turiu 6-7 lapus, bet manau, sudėsiu visus pono G.Nausėdos tekstus stenogramose. Tai yra nuostabu.
– Nemėgstate jūs G.Nausėdos.
– Aš ne tai, kad nemėgstu, jis man yra juokingas. Aš visą gyvenimą jį stebiu, jis visą laiką kalba viena. Pavyzdžiui, visą gyvenimą šaukė, kad progresiniai mokesčiai yra blogis. Bet dabar jau yra gėris. Aš gi jį stebiu, nes tai yra mano darbas jį stebėti. Ir aš, skirtingai nuo Lietuvos žurnalistų, turiu atmintį. Aš tiesiog prisimenu, pas mane archyvai yra. Ir dabar viskas atvirkščiai. Buvo toks kaip reikia bankams ir dabar Ingridą kartais puola dėl tų 2008 m. Betgi jūs paskaitykite, ką jis tuo metu kalba. O dabar jis pusės valandos tarpu tuose pačiuose debatuose pasako: viešasis sektorius turi būti lieknas. Vos vos toliau sako: reikia skirti daugiau išlaidų švietimui. Ir dar toliau sako: reikia stiprinti gynybą. Iš ko atimame, Gitanai?
– Bet jūs pati save apribojote nuo galimybės užduoti tuos klausimus debatuose.
– Kaip aš galiu užduoti Lietuvos debatuose. Mano išėjimo tekste yra parašyta, kad po to, kai sužinojau, kad LRT debatams vadovaus E.Jakilaitis ir Nemira Pumprickaitė, aš pasakiau: ačiū, žaidimas baigtas, viskas išsemta.
E.Jakilaičio politika yra jo kaktoje. Kaip Rita Miliūtė žiūrėjo apie Naisius, taip aš ilgai žiūrėjau daug E.Jakilaičio laidų. Ir privargau, ir po to ieškojau šaknų, iš kur jis ima temas. Žinau, iš kur jis ima temas – ką apie 11 val. Delfi.lt viršuje užrašo. Bet kakta visą laiką juda. Tai man tas judėjimas kaktos minties nekelia, man ten norisi smegenų. Ir žiūrėkite, debatuose jie vienas kitam klausimų neuždavinėja.
– Jūs žinote Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) taisykles?
– Nežinau, kokios VRK taisyklės.
– Jums reiktų paskaityti, ten yra labai griežtos taisyklės.
– Aš labai griežtai mačiau daugybę metų, kaip tai atrodo. Aš nuėjau į politiką kad nors pasakyti: aš to neleisiu. Aš noriu ramiai numirti, už mano nugaros – politiniai kaliniai, tremtiniai vieno komunisto. Mano šeima atidirbo šiai tautai iki galo. Aš tą liniją išlaikysiu. Dabar žiūrėkite, 2 minutės, kurias mes debatuose duodam kandidatui pasakyti, yra tik tai politinė technologija. Tu nespėji to debato išgirsti. Normalus žmogus už televizijos ekrano išvis neišgirdo
– Bet ne žurnalistai kuria taisykles, o VRK.
– Ne. Atsiprašau, bet aš gyvenu pasaulyje. Aš skaitau Amerikos spaudą kasdien. Atsikėliau 4 val. ir su malonumu išklausiau Donaldo Trumpo kalbą, palyginsiu vėliau su D.Grybauskaite – kaip atrodo politikas ir karalienė iš Ledo rūmų. Aš ateinu padėti tautai susivokti. Kiekvieno Seimo nario, o visų pirma, prezidento pareiga yra mąstyti, skaityti, vėl mąstyti ir dirbti tik po to. Tas mąstymo procesas per 2 minutes nepasirodo.
– Jūs apskritai svarstote apie visišką pasitraukimą iš politikos?
– Taip. Aš 2020 m. nekandidatuosiu. Aš turiu savo gyvenimą, dirbau nuo 13-os metų, nes kaip ir visi Palangos vaikai, dirbau ir vasaromis, mokiausi daugybę metų.
Aš būdama studentė vieną sūnų užauginau, būdama aspirantė kitą ir neėmiau jokių atostogų. Aš visą gyvenimą daug ir labai sunkiai dirbau, aš labai laukiu pensijos ir jos labai noriu. Iki tos pensijos kadencijos pabaigoje bus nebe daug likę.
Dabar kandidatuosiu į Europos Parlamentą – irgi dėl to paties. Pasižiūrėti, kaip atrodo, kokia yra forma, bet aš nesu naivi mergaitė, kaip mane dažnai bando pateikti arba isterikė.
Aš ne Remigijus Šimašius. Visą laiką, kai galvoju apie poną Šimašių, čia irgi yra tam tikras Lietuvos politinis tipažas ir jis pateikiamas kaip gėris. Aš simpatizuoju Remigijui kaip žmogui, bet iš jo politikas nulinis.
Bus labai drastiškas palyginimas, bet kai į jį žiūriu, matau Lietuvos politiką: yra duobė, kurioje šaudo žydus ir yra žydšaudžiai. Ir stovi Remigijus su ilgu švarkeliu ir maloniai šypsosi ir sako: ir jūs geri, ir jūs geri, ir jūs geri.
Ne, politika ne apie tai. Politika apie tai, kurioje tu pusėje atsistoji. Ar tu lipi kartu į tą duobę su tais, kuriuos šaudai, ar pasakai: aš nepastebėjau, atvažiavo vokiečiai ir šaudė.
Čia ir Ingridai siunčiu visas savo meiles ir prašau: Ingrida, atbusk ir pradėk šnekėti tai, ką jauti. Politika yra apie žmones, kurie širdį turi ir labai daug dirba, kad jų smegenys širdį atitiktų.
O aš čia nelabai ir reikalinga. Aš sąžiningai savo darbą padariau, kas norėjo matyti, matė. Daugybę visokiausių dalykų Seime nuveikiau, tikrai jūs ten mane rasite nuo ryto iki vakaro, bet aš turiu teisę į pensiją.
„Kitoks pokalbis“ – penktadieniais 16.30 ir 20.30 val. per „Lietuvos ryto“ TV.
