Iš visų trijų rinkimų, kuriuos turėsime šį pavasarį, apie EP rinkimus kalbama bene mažiausiai. Tuo tarpu kitose Europos Sąjungos (ES) šalyse šie rinkimai įvardijami galintys pakeisti visą ES dinamiką ir jie jau vadinami bene įdomiausiais rinkimais per visą EP istoriją.
Kodėl taip yra? Kokios prognozės ir ko mes galėtume tikėtis iš šių rinkimų? Šiais ir kitais klausimais portalo lrytas.lt tiesioginėje transliacijoje su politologu Linu Kojala kalbėjosi žurnalistė Jorūnė Paužienė.
- EP užsakytame „Eurobarometro“ tyrime pernai, likus metams iki rinkimų, buvo apklausti ES piliečiai ir buvo domimasi jų nuomone apie EP darbą. Tyrimas buvo vykdomas ir Lietuvoje, ir 26 proc. įvertino EP darbą teigiamai, tačiau net 59 proc. įvertino neutraliai. Įdomu tai, kad lygiai tiek pat, net 59 proc. norėtų galingesnio parlamento. Kaip jums atrodo, ar tokie rezultatai rodo, kad parlamentas toks negalingas ar visgi kažkas kitas lemia tokius lietuvių atsakymus?
- Tai, kad požiūris neutralus, sąlygoja faktas, kad supratimo ir žinių, kas yra EP, nėra daug. Tai yra ir komplikuotos politinės sistemos dalis, nes sunku susiorientuoti, ką daro EP, ką Europos Komisija (EK). Visoje toje dėlionėje EP tiesiog paskęsta.
Kita vertus, būtent EP pavadinimas daugeliui žmonių asocijuojasi su demokratija, nes EP yra renkamas tiesiogiai. Šiuo atveju tikriausiai žmonės nori didesnio politikų atskaitingumo, mažesnės skirties tarp Briuselio biuroktratų ir piliečių. Parlamentas galėtų būti ta jungiamoji dalis, todėl jo galios pastaraisiais dešimtmečiais iš lėto, bet augo.
- Labai įdomu tai, kad toje pačioje apklausoje didžioji dalis piliečių pasisako, kad teigiamai vertina ES ir mano, kad EP rinkimai yra svarbūs, juose svarbu balsuoti, nors patys galbūt nėra tikri, kodėl. Kaip pasakyti šį pavasarį rinkėjui, kodėl svarbu balsuoti ir ką jo balsas lems?
- Turbūt keli dalykai yra reikšmingi: tai yra tiesiogiai renkama institucija ir žmonės turi jausti galią ir galimybę, kuria kryptimi suks ES. Šiuo atveju mes kalbame, kad per šiuos rinkimus gali sustiprėti vadinamosios euroskeptiškos jėgos, kurios gali pakeisti visa Europos veidą.
Antrasis dalykas – EP galia, nes tai yra institucija, kuri tikrai sustiprėjo ir bet koks ES sprendimas nebegali būti priimamas be EP pritarimo. Taip anksčiau nebuvo, anksčiau parlamentas atlikdavo labiau simbolinį vaidmenį.
Dabar EP galia yra stipriai išaugusi ir jeigu mes svarstome apie vieningą rinką, kurioje veikiame, apie įvairius standartus ir reglamentus, kurie funkcionuoja ES, tai neturėtume pamiršti, kad EP atlieka reikšmingą vaidmenį juos priimant.
Šiuo atveju žmonės turi suprasti, kad mes esame bendrijoje ir EP yra kertinė tos bendrijos dalis. Kiekvieno piliečio dalyvavimas formuoja ES veidą.
- Šiais metais kalbama, kad šie rinkimai bus labiausiai intriguojantys ir galbūt net svarbiausi per visa EP istoriją. Pats paminėjote euroskeptiškas jėgas. Kur bus įdomiausia ir svarbiausia stebėti rinkimus? Kokiose valstybėse?
- Neabejotinai šiais metais išsiskiria viena valstybė šiame kontekste ir taip yra Italija, kurioje susiformavo populistinė vyriausybė iš dviejų partijų. Italija neslepia pakankamai euroskeptiško požiūrio ir noro reformuoti ES.
Akivaizdu, kad italai tikisi, kad šis EP bus kitoks ir būtent tų politinių partijų rezultatas gali būti labai reikšmingas besiformuojant būsimoms EP koalicijoms ir frakcijoms, nes Italijos euroskeptizmo banga gali pasklisti ir kitose šalyse.
Iki šiol pagrindinė euroskeptikų problema buvo tai, kad atskirose šalyse jie yra išrenkami, bet patekę į parlamentą dirba atskirai, nes tarpusavyje neturi daug sąlyčio taškų. Tai, ką bando padaryti Italijos politikai – jau dabar vienytis, burtis, kad parlamente jie sudarytų ne mažiau vieningą jėgą.
- Sakote, kad euroskeptikai, pakliuvę į EP, dažniausiai išsibarsto. 2014 metais juk irgi kalbėjome apie labai didelį radikalių ir euroskeptiškų žmonių atėjimą į EP, tačiau, nors tai atrodė labai baisiai, jie išsibarstė ir dauguma centristinė liko. Kas šį kartą gali būti kitaip? Italai stengiasi vienytis ir su lenkais, ir su vengrais. Kaip tai gali keisti dinamiką parlamente ir ar jie gali stabdyti kažkokius procesus?
- Iki šiol EP turime tris, keturias skirtingas frakcijas, kurios gali būti vadinamos euroskeptiškomis, tačiau jos yra išsibarsčiusios ir jų jėga tampa fragmentuota. Yra kelios svarbios aplinkybės, kurios tą paveikslą gali pakeisti po gegužės mėnesio.
Visų pirma, tai yra dvi didžiausios parlamento frakcijos, kurios per visą EP gyvanimo laiką dominuoja – centro dešinieji ir centro kairieji – gali neturėti jėgos parlamente. Pagal dabartines apklausa matyti, kad jie praras maždaug po 50 vietų parlamente ir neturės daugumos. Tai reiškia, kad reikės papildomų politinių jėgų tam, kad atsirastų galios centras, t.y. visų mažesnių partijų įtaka natūraliai išaugs ir jų balsas bus reikšmingesnis.
Prognozės rodo, kad po gegužės mėnesio rinkimų euroskeptikų skaičius EP galėtų išaugti iki 27 proc., dabar jų yra 22 proc. Taigi sprendžiant reikšmingus klausimus jie atliks svarbų vaidmenį kai kuriais klausimais balsuodami vieningai ir stabdys bendrą sprendimų priėmimo procedūrą.
EP trūks politinės valios ir nebus dominuojančių jėgų, tad strigs sprendimų priėmimas ir europarlamentarai nesugebės efektyviai spręsti problemas.
- Ar galima sakyti, kad dabartiniuose rinkimuose ir atsižvelgiant į „Brexit“ kontekstą bei apskritai į nacionalinius Europos valstybių rinkimus, daug ką šiuose EP rinkimuose lems siekio atmesti status quo kultūra ir nutolimas nuoto centro, kuris žadėjo tęstinumą. Piliečiai dabar renkasi Europos idėjos atmetimą, ar gali būti, kad tas noras atmesti ir lems pasirinkimus EP rinkimuose?
- Aš nesakyčiau, kad Europos idėjos atmetimas yra reikšmingas, bent jau to neturėtume matyti iš apklausų, kur dabar, teigiančių, kad ES yra naudinga jų šaliai ir kad tai kaip projektas yra geras, skaičius yra rekordiškai didelis.
Žmonės vis tik supranta, kad Europos integracija yra naudinga, kad ji kuria taiką ir ji užtikrina politinį stabilumą. Bendro atmetimo nėra. Ką mes matome, kad tradicinės didžiosios politinės partijos – centro dešinieji ir centro kairieji – jie tikrai praranda pozicijas arba jos mažų mažiausiai silpnėja.
Atsiranda nauji judėjimai, ne tik euroskeptiniai, pavyzdžiui, Prancūzijos prezidento E.Macrono politinė partija, kuri nėra nei centro dešinioji, nei centro kairioji, ji taip pat kyla ir dalyvauja EP rinkimuose ir, ko gero, daug bent 20 vietų.
Atsiranda nauji politiniai judėjimai, jie gali būti labai skirtingi savo vizija į Europą, bet fragmentacija, kuri dėl to atsiras EP, apsunkins sprendimų priėmimą. Tai yra bėga, kai EP sprendžia aštrias krizes, o kai prasideda batalijos, piliečiai yra nepatenkinti.
- Euroskeptiškos partijos tikriausiai turės įtaką ir tam tikrai dienotvarkei, pavyzdžiui, kai kurie klausimai, kurie bus susiję su gilesne ES integracija, jie bus kiek nustumti į šalį. Tuo tarpu migrantų klausimas turės būti vėl persvarstytas, kai kurios iš partijų abejoja ir eurozona. Kaip manote, kokie klausimai gali labiau dominuoti, jeigu euroskeptiškos partijos ateis į parlamentą?
- Be abejo sutinku, kad tokie siūlymai taps šiek tiek sudėtingiau aptariami, nes dažniausai euroskeptikai sunkiai žiūri į bendrą valiutą. Kitas dalykas, kuris turėtų ir mums kelti nerimą, tai faktas, kad dažnai tokias politines partijas vienija pakankamai švelnus požiūris į Rusiją, ypač kalbant apie sankcijas, nors jos, be abejo, pirmiausia yra Europos vadovų kompetencijoje.
Vis tik iš parlamento galime išgirsti siūlyti šveninti sankcijas Rusijai, ieškoti naujų sąlyčio taškų, mažinti paramą Ukrainai... Tai kelia nerimą mums, nes tai yra gija, kuri vienija euroskeptiškas partijas.
- Norime to ar ne, reikia galvoti apie „Brexit“. Kol kas aiškumo nėra, tačiau galime apsvarstyti kelis scenarijus. Kovo 26-ąją, tarkime, įvyksta blogiausias scenarijus. Ar kažkas pasikeistų piliečių pasirinkimuose bei balsavime EP rinkimuose?
- Geras klausimas man atrodo, kad pats „Brexit“ klausimas dabar yra kitoks, nei buvo iškart po balsavimo. Mes 2016 metais kalbėjome, kad gali įvykti domino efektas ir išstoti iš ES gali sugalvoti ir Olandija, Vengrija, Lenkija, Italija ir t.t.
Šiandien tai atrodo nerealu, nes visi mato, koks šis procesas yra be galo sudėtingas ir ką reiškia išstojimas niekas iki šiol nežino, visi tik skaičiuoja, kokią ekonominę žalą tai atneš. Ta perspektyva neatrodo viliojanti ir pozityvus požiūris į ES tik išaugo ir sustiprėjo.
Jeigu įvyktų blogiausias scenarijus, prasidėtų chaosas, kaip yra svarstoma per perspektyvą, kad imtų trūkti maisto ar medikamentų (nors XXI amžiuje tai ir atrodo nebesuvokiama), ko gero, tai galėtų paskatinti prie balsadėžių žengiančius europiečius persvarstyti, ar iš tikrųjų ta siūloma naujos Europos perspektyva yra saugi, stabili ir geriausiai atitinkanti jų interesus.
- Kaip manote, ar galimas scenarijus, kad britų derybų laikotarpis bus kiek atidėtas ir ta galima data bus atidėta po rinkimų?
Gali būti. Yra daug skirtingų scenarijų ir kiekvienas iš jų yra pakankamai realus, kad negalėtume jo atmesti. Britų parlamente kol kas susitarimo nėra, daugumos jokiam išstojimo planui nėra, o elementariausias kelias būtų prašyti daugiau laiko, nes spaudimas artėjant laikui tik didės. Tokiu atveju kiltų nemažai politinių ir teisinių dilemų. EP po 2019 metų rinkimų, kaip žinome, turėtų būti mažesnis, nes britų atstovų jame nebebus.
- Taip, šiuo metu EP yra 751 vieta, įskaitant pirmininką, o po „Brexit“ turėtų likti 705 vietos. Britai turėjo 73 vietas, iš jų 27 vietos būtų išdalintos kitoms sąjungos narėms ir būtų 46 nariais mažiau. Kokiu principu tos vietos išdalintos? Vokiečiai daugiau pasiimti negali, gautų prancūzai, ispanai, nyderlandai... Kodėl mes negausime?
- EP vietų skaičius atsižvelgia, be abejo, į šalių gyventojų skaičių. Visgi tai nėra tiesioginė proporcija, nes Vokietija ir Lietuva, nepaisant milžiniško dydžių skirtumo, turi neproporcingą vietų skaičių, kuris yra naudingesnis mažesnėms valstybėms.
Bet kuriuo atveju, kadangi nėra tobulos formulės, kuri paskirstytų tą skaičių, yra šalys, kurios praranda šiek tiek daugiau ir atvirkščiai. Britų išstojimas buvo panaudotas tam, kad tos valstybės, kurios santykinai turi EP mažiau narių lyginant su kitomis, gautų tam tikrą kompensaciją. Tai buvo vienas iš kelių, kuris buvo pasirinktas.
Tas pats E.Macronas siūlė, kad tos vietos, kurias turėjo britai, būtų pateikiamos balsavimui visoms ES valstybėms kaip bendras paneuropinis Europos parlamentarų sąrašas. Atsirastų tarsi dvigubas balsavimas: toks, koks vyksta įprastai, ir dar papildomas sąrašas visų Europos valstybių siūlomų politikų, kurie užpildytų tas tuščias vietas.
Toks pasiūlymas buvo atmestas, nes jis pakeistų patį EP veikimo principą ir rinkimų procesą. Iki to dar nesame pribrendę, bet tas scenarijus, kuris buvo pasirinktas, ko gero, yra pats nuosaikiausias ir paprasčiausias. Visgi šis klausimas nebūtų toks paprastas tuo atveju, jeigu britai nuspręstų pratęsti savo buvimą ES, nes visos ES valstybės turi turėti savo atstovus EP. O ką daryti su britais, jeigu jie nusprestų, pavyzdžiui, išstoti gruodį?
- Kaip manote, stebint Europos tendencijas, ar jos atsispindės Lietuvoje?
- Aš manau, kad Lietuvoje EP rinkimai, ypač, kai jie vyksta su kitais rinkimais, t.y. kaip šį kartą su antruoju prezidento rinkimų turu, rinkėjai balsuoja atsižvelgdami į nacionalinės politikos tendencijas, kurias perkelia į europinį lygmenį.
Tai nėra rinkimai į EP ta prasme, kad ten yra skirtinga politinė dienotarvarkė ir skirtingas žmonių požiūris, už ką reikėtų balsuoti. Šiuo atveju nacionalinės tendencijos ir problemos bei požiūris į politines partijas, kuris atsispindi šiandieniniame jų populiarume, atsispindės ir EP rinkimuose.
- Kadaise buvo išsakyta idėja, kad galbūt reikėtų rengti ne atskirtus nacionalinius rinkimus į EP, bet balsuoti už tas frakcijas, kd iš karto kandidatai pasirinkų EP esančias frakcijas. Kaip vertinate tokią idėją?
- Čia yra platus ir peržengiantis šį aspektą klausimas, nes tada mes kalbame apie Europos bendruomenę, kuri peržiangia valstybių ribas. Jeigu kalbame apie parlamentą ir atskiras partijas, už kurias tiesiogiai balsuotų rinkėjas, tai yra visiškai kitoks politinis žemėlapis.
Šiandien jis yra pagrįstas nacionalinėmis valstybėmis, nacionaliniais politikais, kurie reprezentuoja savo šalis EP struktūrose ir būtent per tą prizmę yra priimama daugelis ES sprendimų. Jeigu mes kalbėtume apie paneuropinius sąrašus, turėtume sakyti, kad ES integracijos lygmuo žengia į naują etapą ir iš esmės artėja į feredacijos kūrimo lygmenį.
O tokio sutarimo, ko gero, kad tai reikėtų daryti ir kad tam yra pakankamos sąlygos Europoje, šiandien nėra. Juo labiau, kad eurospektiškų jėgų santykis EP tiktai išaugs, taigi nerimo, kur žengia ES, yra pakankamai nemažai. Kitas aspektas, kuris reikšmingas tokioms valstybėms, kaip Lietuva, tai didieji europiniai sąrašai būtų nepalankūs mažesnėms valstybėms, nes jų atstovams patekti į EP būtų sunkiau.
- Kaip apskritai Briuselį reikėtu priartinti prie žmonių?
- Tai yra klausimas, vertas milijono. Menkas žinojimas, kaip veikia ES, labai daug mitų yra sukurta, ką daro ES arba ne. Dažnai jai yra suteikiamos per didelės galios viešajame laukia, nors iš tikrųjų daug ką padaro mūsų išrinkti politikai, susėdę prie bendro stalo.
Čia padėtų jaunimo švietimas, kviečiantis juos domėtis, dalyvauti interaktyviose veiklose, vaidinimuose – tai yra vienintelis kelias, nes tik žinojimas ir supratimas gali skatinti didesnį supratimą tų sprendimų, kurie vyksta.
