Čia galite perskaityti ir pirmą straipsnio dalį „Kolekcininkui V.Kavaliauskui vartus į Švedijos karaliaus rūmus užvėrė įtakinga ranka“.
– Kaip sužinojote, kad Švedijoje jūsų paroda vis dėlto neįvyks?
– Ambasadorius E.Bajarūnas man paaiškino, kad yra komplikacijų Vilniuje.
Tada tiesai paklausiau, kas uždraudė. Jis neįvardijo, bet pasakė, kad tai padarė ne Užsienio reikalų ministerija.
– Tada aiškinotės, ar jūsų parodą sustabdė Prezidentūra?
– Išsiunčiau registruotus laiškus D.Grybauskaitei. Prezidentūra yra valstybinė institucija ir turėtų atsakyti į žmonių laiškus, tačiau atsakymų nesulaukiau. Ten, matyt, mano, kad su tauta galima nebendrauti.
Tada nuėjau į Prezidentūrą. Visi ten tą istoriją žinojo ir nuo manęs slapstėsi.
Bet buvo ir tokių, kurie tiesiai pasakė, kad tai ne jie padarė. Jie rodė aukštyn – leido suprasti, kad tai prezidentės sprendimas.
– Kas galėjo nulemti šitokį sprendimą?
– Už to gal stovėjo prezidentės patarėjos kultūros klausimais?
Tai jų sfera. Gal tai padaryta iš pavydo? Aš jų tiesiai šviesiai paklausiau: „Negi manote, kad tai neiškils į viešumą?“
Tuo labiau kad tą apdovanojimų rinkinį pasiūliau padovanoti valstybei, Karo muziejui. Siūliau sostinės Totorių gatvėje, rūsiuose po Generaliniu štabu, įrengti Vyčio Kryžiaus muziejų.
Valstybei tai nieko nekainuotų. Privačios įmonės įrengtų vitrinas, monitorius.
Aš atiduočiau 75 Vyčio Kryžius, šimtus kitų garbės ženklų.
Tai kelis kartus daugiau, nei visuose šalies muziejuose kartu paėmus. Bet mano dovaną atsisakyta priimti.
– Jūsų turimi Vyčio Kryžiai – tai istorija, jie mena istorines asmenybes?
– Taip, aš nerenku geležėlių, o tik tai, kas susiję su istorinėmis asmenybėmis.
Pavyzdžiui, Londone prieš 30 metų nusipirkau Vyčio Kryžiaus žvaigždę, kuri 1927 metais buvo įteikta Italijos premjerui Benito Mussolini. Pardavė jo anūkai.
Turiu Lietuvos kariuomenės vado generolo Silvestro Žukausko Vyčio Kryžiaus ordino Didįjį kryžių, kurį jis gavo 1927 metais.
Praeityje neleidau išvežti ordino iš Lietuvos.
Giminaičiai dar sovietiniais metais norėjo šį apdovanojimą parduoti Amerikoje už 3,5 tūkstančio JAV dolerių.
Skubiai pardaviau Lietuvos pašto ženklų kolekciją ir nusipirkau tą apdovanojimą.
Turiu ir tarpukario Lietuvos prezidento Antano Smetonos, ir Lenkijos maršalo Jozefo Pilsudskio apdovanojimų.
1920 metais lenkai užgrobė Vilnių, o 1922 metais latviai apdovanojo J.Pilsudskį aukščiausiu ordinu.
Lietuva tada dėl to vos nepradėjo karo su Latvija. Kai rengiau parodą Lenkijoje, lenkai šio ordino labai geidė.
– Kodėl jūs norite savo kolekciją padovanoti Lietuvai?
– Kolekcininkas Edmundas Armoška yra pasakęs, kad turime eiti į žmones, atiduoti savo surinktus daiktus muziejams. Nieko nelaikau namuose.
Man priklausantys du Mikalojaus Konstantino Čiurlionio paveikslai eksponuojami Lietuvos dailės muziejuje.
Turiu prelatų ir kanauninkų kryžių rinkinį. Jame – Juozo Tumo-Vaižganto auksinis kryžius, kurį jis nešiojo ant krūtinės. Rinkinys yra Bažnytinio paveldo muziejuje, atidaviau jį 20-iai metų.
Mano istorinių žemėlapių rinkinys Valdovų rūmams atiduotas irgi dvidešimčiai metų. Aš tiek jau negyvensiu. Po mano mirties jų likimą spręs kiti.
Nenoriu, kad mano kolekcija iškeliautų į užsienį, kad ordinais kas nors prekiautų.
Tai – mūsų šalies istorija. Tai ir mano įsipareigojimas tiems žmonėms, kuriems ordinai priklausė, kurie juos iškovojo.
Lauksiu kito prezidento ir vėl pasiūlysiu šią dovaną.
– Kaip švedai reagavo į žinią, kad Baltijos laisvės simbolių paroda neįvyks?
– Karališkųjų rūmų parodų kuratorius T.Bergrothas rašė ambasadai, bandė įtikinėti, kad tai istorinė proga ir Lietuva daug praranda. Aš gaudavau visų tų laiškų kopijas.
Mes iš tiesų praradome puikią progą. Bet tiems, kurie valdžioje, nusipjauti.
Gal ir su patriotizmu pas mus ne viskas gerai?
Pavyzdžiui, Vyčio paminklą Kaune parėmė 2,5 tūkst. rėmėjų, bet tarp jų – nė vieno karininko. O kaip vertinti iš Prezidentūros numestą frazę apie alergiją paminklams? Iš tiesų jie alergiški istorijai.
Dirbdami gerai sutarė
– Sulaukęs smūgio iš valdžios rūmų turbūt mąstėte, kuo galėjote neįtikti?
– Tuo metu dirbau patarėju Vyriausybėje. Galbūt prezidentė manė, kad esu artimas Algirdui Butkevičiui, ir jai tai nepatiko? Bet aš nebuvau jam artimas.
Atvirkščiai, 2016 metais parašiau pareiškimą ir išėjau nusivylęs požiūriu į pasirengimą valstybės 100-mečiui.
– Jūs esate kartu dirbęs su D.Grybauskaite?
– Taip, mes praeityje kartu su ja gerai dirbome. Rengėme bendrus projektus, susijusius su valstybės įvaizdžiu.
Tada D.Grybauskaitė dirbo Užsienio reikalų ministerijos Ekonomikos departamento direktore, o aš buvau Vyriausybės informacijos centro vadovas.
Kai D.Grybauskaitė dirbo Briuselyje, sutikau ją ambasadoje. 1995 metais mes pasirašėme Europos Sąjungos asociacijos sutartį Liuksemburge. Po to vaikščiojome kartu draugiškai po Liuksemburgą ir džiaugėmės.
Mes niekada nebuvome susipykę. Net kai D.Grybauskaitė tapo finansų ministre, pirmąją darbo dieną mane pakvietė kartu papusryčiauti.
Ji norėjo pasitarti, kaip tvarkyti viešuosius ryšius.
– Ką patarėte tuometei finansų ministrei?
– Tuo metu aš buvau pasikaustęs viešųjų ryšių specialistas, mokiausi iš aukščiausių valdžios atstovų patarėjų Anglijoje, Vokietijoje, Norvegijoje, Olandijoje. Daugiausia – premjerų lygmeniu.
Patariau D.Grybauskaitei būti atvirai su žurnalistais.
– O gal ta paroda kažkam Prezidentūroje užkliuvo dėl jūsų praeities šešėlių?
– Aš su praeitimi esu išsiaiškinęs. Jei ir buvo kokių kaltinimų, visi teisme panaikinti.
Nemanau, kad tuose rūmuose kas nors turėtų moralinę teisę mane už tai kaltinti.
Naftininkai norėjo rinkinio
– Visus kolekcijos eksponatus pirkote už savo pinigus?
– Per gyvenimą nesu pardavęs nė vieno apdovanojimo – tik juos pirkęs, nors mano galimybės buvo ribotos.
Aš gyvenau tik iš algos, dabar – iš pensijos. Aš neturiu verslo. Neturiu nieko, išskyrus butą sostinėje.
– Kolekcija – pusė jūsų gyvenimo?
– Mano gyvenimas – tai šeima ir kolekcija. Nors šeima dėl mano pomėgio labai kenčia. Aš nenoriu, kad vaikai rinktų. Tai – per didelė auka. Tie dalykai dabar labai daug kainuoja.
Aš jau negaliu nieko įpirkti. Yra kilęs didelis ažiotažas – kainos sukilo.
Laimei, man nieko ir nereikia, nes viską turiu.
Per pastaruosius 10 metų aukcionuose nepasirodė tokių Baltijos šalių apdovanojimų, kokių aš neturėčiau.
– Kad ir kaip su jumis pasielgė Prezidentūra, juk neparduosite viso rinkinio? Jums skaudėtų širdį?
– Pas mane buvo atvažiavę Latvijos naftininkai. Jie gyrėsi, kad turi daug pinigų ir norėtų steigti Baltijos laisvės muziejų.
Bet manau, kad mano rinkinys, pakliuvęs į jų rankas, būtų išdraskytas.
Dabar aukcionuose rusų milijonieriai perka viską iš eilės. Jiems labai rūpėtų supirkti visus Baltijos šalių apdovanojimus.
Juk tas, kas kontroliuoja istoriją, valdo ateitį.
Todėl mes turėtume ne atstumti, o paploti per petį tiems, kurie renka mūsų šaliai svarbias relikvijas. Jie dirba istorijai, ateičiai.
Visą interviu su V.Kavaliausku skaitykite dienraštyje „Lietuvos rytas“
