Kaune įsikūręs Vytauto Didžiojo universitetas (VDU) šįmet mini atkūrimo 30-metį. Būtent 1989 metų pavasarį Lietuvos akademinės bendruomenės ir ypač išeivijos pastangomis buvo priimta VDU atkūrimo deklaracija.
Dalis tarpukario lietuvių istorikų buvo linkę VDU laikyti savotiška senojo Stepono Batoro Vilniuje 1579 metais įkurto Lietuvos universiteto tremtyje tęstine forma po to, kai Lenkija 1920 metais okupavo sostinę.
VDU atkūrimo deklaracijoje buvo skelbiama, kad universitetas turi vadovautis autonomijos, akademinės laisvės, bendruomeniškumo principais, užtikrinančiais profesoriams ir studentams sąžinės ir pasaulėžiūros laisvę.
Tačiau su „Laikinąja sostine“ kalbėjusio šio universiteto profesoriaus istoriko Antano Kulakausko nuomone, pastaruoju metu šiuos principus Lietuvos valdžia yra pamiršusi – daromos reformos, kurios yra strategiškai neapmąstytos.
– Sovietmečiu Kaune buvo kuriamas grynai technokratinio miesto įvaizdis, Kaunas vadintas Lietuvos inžinierių kalve. Su atgimimo banga prabilta apie būtinybę jį „humanitarizuoti“.
Ar VDU ir buvo ta struktūra, kuri grąžino Kaunui tarpukariu įdiegtą stiprų humanitarinį užtaisą?
– Kalbant apie akademines disciplinas, jos Kaune iš tiesų suklestėjo įkūrus ir sustiprėjus VDU. Čia kūrėsi istorinių, filosofinių, kultūrologinių studijų centrai. Iš Vilniaus, Klaipėdos universitetų atvyko dėstyti humanitarai profesoriai. Ir aš atvažiavau dėstyti VDU iš Vilniaus.
Na, o kiek humanitarinės dvasios Kaunui įkvėpė VDU mentaliteto prasme, nesiimu spręsti, aš ne kaunietis. Čia reikėtų atskirų, nuodugnesnių, studijų.
– Bet ar sumanymas atkurti VDU nebuvo duoklė Atgimimo epochos romantinei dvasiai? Gal būtų užtekę humanitarizuoti jau esamą Kauno technologijos universitetą? Juk ten ir buvo įsteigti Humanitarinių, Socialinių mokslų fakultetai?
– Sumanymas atkurti VDU kilo dar iki šalies nepriklausomybės atkūrimo – Sąjūdžio epochoje. Tuomet pažadinta tauta klojo socialinius ir politinius, kultūrinius pamatus Lietuvai, kaip nepriklausomai valstybei – nacijai, atkurti.
Buvo atkuriamos nepriklausomoje tarpukario Lietuvoje veikusios draugijos, visuomeninės organizacijos, partijos, atstatomi sovietų nugriauti nepriklausomybės laikotarpio paminklai.
Nenuostabu, kad tokiame kontekste ir kilo idėja atkurti Kaune sovietų 1950 metais uždarytą universitetą, sugrąžinant tarpukariu jam duotą Vytauto Didžiojo vardą.
Pradžioje iš tiesų planuota tai padaryti sujungiant Kaune veikusias specializuotas aukštąsias mokyklas ir papildyti jas naujais humanitarinių ir socialinių mokslų padaliniais. Tam uoliai pritarė ir tuometis Lietuvos komunistų partijos vadovas, reformatorius Algirdas Mykolas Brazauskas.
Bet tokiam pasiūlymui nepritarė Sąjūdyje vyravę nepriklausomos Lietuvos atkūrimo ir jos vakarietiškos geopolitinės orientacijos šalininkai, kuriuos rėmė ir iškiliausi lietuvių išeivijos mokslininkai.
– Kokią misiją Lietuvoje įvykdė Kaune tarpukariu įkurtas, o Atgimimo laikais atkurtas VDU? Ar jį pagal svarbą valstybei ir istorinę misiją galima palyginti su senuoju, Stepono Batoro įkurtu, universitetu XVI a.?
– Tai buvo skirtingos epochos, skirtingi universitetai ir jų paskirtis skyrėsi. Iš tiesų jokiu būdu negalima menkinti Vilniaus universiteto reikšmės Lietuvai, jos kultūrai.
Tačiau VDU buvo pirmasis lietuviškas universitetas, disciplinos buvo dėstomos lietuviškai.
Antai Vilniaus universitetas traktuoja Lietuvos universiteto Kaune istoriją kaip savotišką VU istorijos atkarpą tremtyje.
Tai grindžiama tuo, kad dar 1918-ųjų pabaigoje planuota kurti Vilniuje lietuvišką universitetą, tačiau, miestui atsidūrus Lenkijos valdžioje, Lietuva buvo priversta universitetą kurti Kaune, laikinojoje sostinėje.
O kai Vilnius grįžo Lietuvai ir imtasi lenkiškąjį Stepono Batoro universitetą pertvarkyti į lietuvišką Vilniaus universitetą, į Vilnių buvo perkelta dalis VDU – nuo to ir prasidėjo lietuviška VU istorija.
Juk grąžinus Vilnių Lietuvai vos keli lenkakalbio Stepono Batoro universiteto dėstytojai mokėjo lietuviškai, dauguma dėstytojų atvyko iš Kauno.
Beje, Vytauto Didžiojo vardu universitetas Kaune pavadintas tik 1930 metais, kai Lietuvoje buvo plačiai ir labai jau iškilmingai švenčiamos Vytauto Didžiojo 500-osios mirties metinės. Kai kuriems profesoriams toks išpūstas jubiliejus atrodė neskoningas, perdėtas, buvo net siūloma universitetą pavadinti Jono Basanavičiaus vardu.
Pamenu anekdotinį atvejį iš šių laikų: 1998 ar 1999 metais, kai dar galiojo stojamųjų egzaminų tvarka, viena studentė labai neblogai atsakinėjo, mes, egzaminų komisija, jau ketinome ją įvertinti aukščiausiu balu.
Tik staiga mergina ištarė sakinį, kad Vilniaus universitetas esą „yra vienas seniausių universitetų Lietuvoje“. Mes išpūtėme akis: o koks universitetas tada seniausias? „Žinoma, Kauno Vytauto Didžiojo. Juk Vytautas Didysis valdė anksčiau už Steponą Batorą“, – užtikrintai atsakė mergina.
Štai kaip ant pavadinimų klijuojami įžymybių vardai kartais klaidina.
O jei rimtai, reikia pabrėžti, kad VDU tapo pirmąja vakarietiška aukštąja universitetine mokykla ne tik Lietuvoje, bet ir visoje SSRS. Po pirmųjų veiklos metų, 1990 m. gruodį, priimtas VDU statutas, parengtas remiantis vieno garsiausių pasaulyje – Harvardo universiteto (JAV) – statutu. Taigi vakarietiška akademinė sistema Lietuvoje pirmiausia išbandyta Kaune.
– VDU šiemet turės ir papildomos veiklos organizuodamas jubiliejinį renginį. Sukanka 100 metų, kai Kaunas tapo laikinąja sostine. Tačiau dalis istorikų mano, kad tokios datos nereikia minėti, esą tai tarsi reikštų džiūgavimą dėl Vilniaus praradimo. O kokia jūsų nuomonė?
– Man, istorikui, nepriimtini toks kalbėjimas jausmų kalba: džiugesys, liūdesys... Pripažįstu tik faktų kalbą. Susiklosčius istorinėms aplinkybėms Kaunas tapo laikinąja sostine – tai faktas.
Man Kaunas nėra nei Lietuvos širdis, nei kuris kitas organas, Kaunas – atsarginis Lietuvos sostinės variantas, jam teko tokia misija ir šis miestas ją garbingai įvykdė.
Todėl nematau nieko bloga, jei bus paminėti Laikinosios sostinės metai.
Tik svarbiausia, kad tai būtų turiningi renginiai, o ne vienas kitas seminaras kur nors bibliotekoje, į kurį ateis tik akademinių sluoksnių atstovai ir vienas kitas istorijos mėgėjas.
