36 metų telšiškis Eimantas Vaitkevičius neilgai džiaugėsi Egipte su drauge praleidęs puikias atostogas.
Parskridęs į Vilniaus oro uostą po pasų patikros vyras sužinojo, kad atsidūrė ieškomų asmenų sąraše.
Jis buvo uždarytas į laikinojo sulaikymo kamerą, o po kelių valandų surakintomis rankomis išgabentas į Telšių policijos komisariatą.
Čia jam buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą. Teigiama, jog surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių pagrįstai įtarti, kad vyras padarė nusikaltimą pagal Baudžiamojo kodekso 187-ojo straipsnio antrąją dalį – turto sunaikinimas arba sugadinimas visuotinai pavojingu būdu. Už tai numatyta laisvės atėmimo bausmė iki penkerių metų.
Vyras visą parą praleido areštinėje.
Pranešime rašoma, kad nusikaltimas įvykdytas vasario 9-ąją, 49 minutės po vidurnakčio.
Tuo metu E.Vaitkevičius mėgavosi Egipto saule ir maudynėmis. Tai liudija ir telšiškio pase esantys atvykimo ir išvykimo iš šios šalies antspaudai.
– Ar seniai planavote šią kelionę? – „Lietuvos rytas“ paklausė į keistą situaciją patekusio E.Vaitkevičiaus.
– Paskutinės minutės kelionę septynioms dienoms į Tabos kurortą vienoje kelionių agentūroje įsigijome skrydžio išvakarėse.
Su drauge išskridome vasario 6-ąją, o grįžome 13-ąją. Gerai praleidę laiką net neįtarėme, kas laukia Lietuvoje.
Egipte gavau kaimyno žinutę: jis rašė pastebėjęs aplink mano namus besisukinėjančius policijos pareigūnus.
Pamaniau, gal tai susiję su vienu ikiteisminiu tyrimu, kuris niekaip nebaigiamas. Ir pamiršau.
Leidžiantis lėktuvui planavome su drauge užsukti į kokią nors kavinę, nes iš Tabos viešbučio išvažiavome labai anksti, likome be pusryčių. Reikėjo pasistiprinti prieš kelionę į Telšius.
– Tačiau visus planus Vilniuje sujaukė pasų patikra?
– Nieko blogo nenujaučiau, atrodė, viskas gerai. Tačiau pasą patikrinęs pareigūnas pasakė, kad yra kažkokių problemų. Tuomet atėjo kitas pareigūnas, nusivedė į oro uosto laikinojo sulaikymo kamerą ir ten pareiškė, kad esu ieškomas.
Daugiau nieko neaiškino, sakė, atvažiuos iš Telšių, ir viską sužinosi.
Mane sulaikė pusę penktos vakaro, telšiškiai atvažiavo gal po pusketvirtos valandos.
Per tą laiką draugė man nupirko maisto ir vandens – lauknešėlį leido perduoti.
– Kaip klostėsi įvykiai, kai atvyko Telšių policijos komisariato pareigūnai?
– Atėjo du vyrai ir moteris, pasakė, kad esu sulaikytas už turto sugadinimą, uždėjo antrankius ir išsivežė. Nieko nepaaiškino, sakė: grįši ir sužinosi.
Telšiuose nuvežė į areštinę, prie jos durų padavė pranešimą apie įtarimą: vasario 9-ąją, kai buvome Taboje, Telšiuose, daugiabučio namo kieme, sudeginta mašina, o aš nurodytas kaip padegėjas.
Esą veikdamas su nenustatytu asmeniu apipyliau degiuoju skysčiu ir padegiau automobilį „Opel Vectra“, o nuo jo užsidegė ir šalia stovinti „Audi A4“.
Jau buvo dvylikta valanda nakties, pareigūnai išvažiavę, likęs tik budėtojas, nebebuvo kam aiškinti, kad tai – absurdas. Kaip galėjau padegti mašiną Telšiuose būdamas Egipte?
Kelis kartus perskaičiau pranešimą, pradėjau dėlioti faktus ir suvokiau, kad padegta mano buvusios draugės tėvo mašina, kuria ji važinėjo. Automobilis stovėjo prie jos namų.
Kitą dieną apie vienuoliktą valandą ryto į mano apklausą atvyko advokatas.
Tyrėja teigė, kad pagal vaizdo įrašus matyti, jog mašiną benzinu apipyliau aš, ten buvo dar vienas nenustatytas asmuo.
Aš to vaizdo įrašo nemačiau, tačiau manęs ten jokiais būdais negalėjo būti.
Tiesa, man įstrigo dar viena detalė. Į Vilnių parsivežti manęs atvažiavę pareigūnai paklausė, kur ruošiausi skristi, suprask, sprukti.
Jie labai nustebo sužinoję, kad niekur nežadėjau skristi, o buvau ką tik grįžęs iš Egipto, kur praleidau visą savaitę. Tada jau manęs nieko nebeklausinėjo.
Per apklausą pateikėme lėktuvo bilietus, sąskaitą, pagal kurią apmokėta agentūrai už kelionę, nuotraukas iš Egipto. Apie kelionės pradžią ir pabaigą liudija pase esantys antspaudai.
Aišku, jie suglumo ir tada griebėsi kito plano. Vakare mano namuose buvo atlikta krata.
– Tai gal jie nusprendė, kad jūs iš Egipto galėjote organizuoti padegimą?
– Tikriausiai buvo griebtasi tokios versijos. Per kratą paėmė kelis namuose rastus senus telefonus, kompiuterį, degtukus, rastus ant stalo kambaryje, slidinėjimo pirštines, džiūvusias ant radiatoriaus.
Dar viena degtukų dėžutė gulėjo ant batų dėžės, bet ji pareigūnų nesudomino.
Jiems nieko kito nebeliko – juk man įteiktas pranešimas apie įtarimą dėl turto sunaikinimo. Gal todėl ir kratas darė, tai buvo planas B.
– O kada jus išleido iš areštinės?
– Po kratų apie pusę devynių vakaro. Areštinėje praleidau visą parą. Manau, pareigūnai patys suvokė, kad visa tai – absurdas.
– Ir paliko jus ramybėje?
– Kitą dieną, penktadienį, važiavau aplankyti motinos. Jutau, kad mane seka policija.
Kai sustojau automobilių aikštelėje, policijos mašina stabtelėjo gal už dešimties metrų, bet prie manęs niekas nepriėjo. Ir tai ne pirmas kartas, kai esu sekamas, net, sakyčiau, terorizuojamas.
– Minėtoje, kad tikriausiai jūsų bėdos susijusios su buvusia drauge, Telšių policijos komisariato tyrėja. Negi tai paliktos moters kerštas?
– Kitaip ir sunku įsivaizduoti. Mes buvome kartu tris mėnesius, o prieš pusę metų išsiskyrėme.
– Nesutapo požiūriai į gyvenimą?
– Iš pradžių viskas lyg ir buvo gerai, bet vėliau išlindo visokių dalykų, supratau, kad ji – nerimta moteris, žaidė dvigubą žaidimą. Išsiskyrėme lyg ir normaliai.
Vasarą aš važinėjau dirbti į Norvegiją. Iš ten parsivežiau automobilį su vairu dešinėje pusėje. Vasarą su buvusia drauge tuo automobiliu buvome nuvykę į Nidą.
Pastarąjį kartą – liepos mėnesį – lankiausi pas ją ir ten palikau mašinos dokumentus.
Rugsėjį grįžęs iš užsienio ėmiau ieškoti dokumentų. Prisiminęs, kur palikau, ėjau pas buvusiąją porą kartų, bet nieko neradau namuose.
Rugsėjo 26-ąją pamačiau ją mieste išeinančią iš grožio salono. Paprašiau grąžinti dokumentus. Ji net nenorėjo kalbėtis, sako, aš jų neturiu.
Užvirė kraujas. Ji sėdėjo automobilyje, o šalia gulėjo jos telefonas. Paėmiau telefoną ir pasakiau, kad jį atiduosiu tuomet, kai atgausiu dokumentus.
Savo aštuonmečiam sūnui ji liepė iškviesti policiją. Kai vaikas nubėgo, ji man rėžė: duok man penkis tūkstančius ir atgausi dokumentus.
Aš sėdau į savo mašiną ir nuvažiavau. Man to jos telefono nereikėjo, apsukau ratą, apsiraminau ir nuvežęs jai atidaviau.
Bet ji vis vien parašė pareiškimą policijai dėl vagystės, ir man dėl to kilo didelių problemų.
Kitą dieną paskambino iš policijos, kad turiu atvykti į apklausą, bet aš važiavau į Kauną. Kaip didžiausias nusikaltėlis buvau sulaikytas autostradoje netoli Kryžkalnio.
Buvau perduotas Kelmės pareigūnams, o po to – telšiškiams. Uždarė į areštinę, pareiškė įtarimą dėl telefono, kurio vertė – 700 eurų, vagystės, nors telefonas jau buvo atiduotas.
Neneigiu savo kaltės, kad tąkart paėmiau svetimą daiktą. Negalima taip elgtis. Bet aš jį grąžinau.
– Ikiteisminis tyrimas dėl telefono vagystės dar nebaigtas?
– Ne, važinėju į apklausas, jaučiu, kad tyrimas vilkinamas. Gal čia iš keršto mane nori pamokyti?
– Iš keršto, kad palikote moterį?
– Nežinau. Ji pati pripažino, kad atgavo tą telefoną. Nubauskite mane ir baikite viską.
Dėl to telefono nebepykau. Bet po kelionės į Egiptą supratau, kad niekas nepamiršta.
– O gal vis dėlto jūs užsakėte padegimą?
– Tikrai nieko neužsakiau. Gal kai patikrins visus iš manęs paimtus daiktus, pareigūnai galutinai supras, kad aš čia niekuo dėtas.
Po tokių akibrokštų – sulaikymų, kratų, areštinių, nepagrįstų kaltinimų – jaučiuosi sugniuždytas, kaltas be kaltės.
Dabar kiekvieną trečiadienį turiu vaikščioti į policiją registruotis. Nebeturiu nei asmens dokumentų, nei telefono. Tokie dalykai labai trumpina gyvenimą.
Kitos pusės versijos „Lietuvos rytui“ išgirsti nepavyko. Į visus klausimus Telšių policijos komisariato pareigūnai atsako trumpai: vyksta tyrimas, o policijos tyrėja nekalbės.
