Septynios dešimtys Žeimelio technologijų ir paslaugų mokyklos darbuotojų puikiai suprato, kad šiltų darbo vietų nėra ko vėdinti permainų vėjais. Juk 700 tūkst. eurų kasmet mokesčių mokėtojams kainuojančioje mokykloje – 202 moksleiviai. Taigi išeina, kad vidutiniškai vienas darbuotojas prižiūri po tris auklėtinius.
Bet visa tai tik popieriuje. Štai netikėtai atklydę „Lietuvos ryto“ televizijos žurnalistai aptiko, kad lietuvių kalbos pamokoje iš 25 moksleivių sėdi tik du. O dailės mokytoja nesulaukė nė vieno mokinio.
„Šiandien du, taip, bet vaikams gerai, gaunasi kaip individualus darbas“, – ne visai taisyklingai mintis dėstė lietuvių kalbos mokytoja. Jai antrino dailės pedagogė: „Kitąkart ir būna vaikų.“
Ir Žeimelio pedagogai kantriai laukia vaikų tuščiose ir šildomose klasėse. O jos – tikrai ne kišenės. Juk minėtoje mokykloje vienam moksleiviui tenka per 40 kvadratinių metrų ploto. Galima sakyti, kaip dviejų asmenų šeimos buto.
Nusižiūrėjusi į Estijos pavyzdį technologijų ir paslaugų mokyklą Žeimelyje, kuri anksčiau buvo žemės ūkio, valdžia jau seniai rezga mintį prijungti prie vietos gimnazijos, kurioje mokinių skaičius toks pat – 200. Tik į gimnaziją jų daugiau ateina.
Bet piestu stojo abiejų ugdymo įstaigų pedagogai.
Nenuostabu – per tokias pertvarkas sumažėja etatų skaičius, tad svajonių darbas gali paimti ir nuplaukti.
Tokių žeimelių ir joniškių Lietuvoje – dešimtys.
Juk sovietmečiu buvo įgyvendintas planas: kiekvienam rajono centrui – po „profkę“. Sovietinius „balvonus“ jau ir užkampiuose baigiame išnaikinti, bet „profkės“, pasirodo, gajesnės.
