– Ar valstybei ne per anksti remti D.Grybauskaitės užsienio politikos tyrinėjimus, kai ji dar vadovauja šaliai? Juk tokia monografija gali atrodyti kaip specialiai užsakyta ir skirta pašlovinti kadenciją baigiančią šalies vadovę, - „Lietuvos rytas“ pasiteiravo buvusio užsienio reikalų ministro Antano Valionio.
– Žinoma, panegirikos kupina knyga tik kenktų prezidentės įvaizdžiui, nes tai prieštarautų objektyviems kitų politologų jos veiklos vertinimams. Užsakinėti tokią monografiją nueinant nuo politinės arenos būtų mažų mažiausiai kvaila.
Netrukus D.Grybauskaitė turės daug laisvo laiko ir galės pati parašyti atsiminimus, o tai žanras, leidžiantis netrukdomai girtis.
Sakoma, kad istoriniams vertinimams reikia palaukti bent 20 metų. Bet supratau, kad Tomas Janeliūnas rašys politologinę monografiją, o politinei analizei nebūtina nutolti nuo vertinamo objekto per laiko klodus. Tik turi būti aptariamas ne tiek pats asmuo, kiek jo politika.
Šiuo požiūriu Lietuvos politikos mokslas gerokai atsilieka kad ir nuo kaimyninės Lenkijos. Antai lenkai jau išleido dabartinę mūsų šalies užsienio politiką analizuojančią knygą, kurioje apibendrinami svarbiausi Lietuvos diplomatijos raidos etapai. Tuo tarpu lietuviai aptarė dar tik atskirus savo užsienio politikos aspektus, pavyzdžiui stojimą į NATO.
Manau, kad prezidentės D.Grybauskaitės valdymo dešimtmetis vertas aptarimo, bet tik tuo atveju, jei tai būtų kritinė analizė, neturinti nieko bendra su liaupsėmis.
– Atrodo, abejojate, ar valstybės finansuojamas leidinys bus pakankamai kritiškas?
– Aš kritiškai vertinu D.Grybauskaitės užsienio politiką, kurią reikėtų analizuoti pirmiausia todėl, kad nebūtų kartojamos šios prezidentės klaidos, o jų – visa krūva.
Pirmiausia ji neapdariai puolė prie Aliaksandro Lukašenkos, nevyko į Prahoje rengtą Rytų ir Vidurio Europos valstybių vadovų susitikimą su prezidentu Baraku Obama. Nepalankių JAV ženklų buvo pasiųsta ir daugiau.
Pavyzdžiui, pradėjus politikams kalbėti, kad Lietuvai saugumą garantuotų amerikiečių karinis junginys, D.Grybauskaitė atrėžė, jog svetimos kariuomenės bazes draudžia Konstitucija, nors nieko panašaus joje nėra įrašyta.
Kai dar gerokai prieš Donaldą Trumpą NATO forumuose pradėta svarstyti, kad šalims gynybai reikėtų skirti 2 proc. BVP, mūsų prezidentė atšovė, jog nepasirašėme tokių sutarčių ir todėl nieko nesame įsipareigoję.
Vėliau politika buvo pasukta priešinga kryptimi. Pratrūko antirusiška retorika. Manau, taip buvo pasitelktas seniai žinomas triukas – vidaus politines problemas lengviausia pridengti išpučiant užsienio grėsmes, neva laimint kokį žodžių karą. Taip elgiasi Vladimiras Putinas.
Rusijos grėsmė akivaizdi, saugumo priemonių būtina imtis. Jų pastaraisiais metais ir imtasi, bet kartais daugiau parako sunaudojama viešiesiems ryšiams, užuot ramiai, tyliai, negąsdinant žmonių sutelkus dėmesį į realų šalies gynybos stiprinimą.
Be to, reikėtų skirti Rusijos politinę vadovybę ir rusų visuomenę. Intensyvus bendravimas su šios šalies politikais nereikalingas, nors formalius diplomatinius ryšius būtina palaikyti. Bet galime kalbėtis su Rusijos visuomene, nereikia atsisakyti kultūros mainų.
Simboliška, kad neseniai D.Grybauskaitė Liubline susitiko su Lenkijos ir Ukrainos prezidentais. Saugau nuotrauką, kurioje tame pačiame mieste, ta pačia proga – aplankę mūsų trijų valstybių karinio junginio karius 1998 metais – nufotografuoti V.Adamkus, Aleksandras Kwasniewskis ir Leonidas Kučma.
Jau tada buvo sutarta dėl tų pačių dalykų, kaip ir dabar. Vadinasi, po dešimt D.Grybauskaitės valdymo metų, grįžome ten, kur jau buvome nuėję prie V.Adamkaus.
Manau, didelė mūsų užsienio politikos klaida, kad visiškai nepasinaudojome ankstesnio Lenkijos prezidento Bronislawo Komorowskio palankumu Lietuvai.
Nebuvo mūsų šaliai geranoriškesnio politiko, jis labai norėjo gerinti mūsų valstybių santykius, bet sulaukė tik šalto atkirčio ir buvo užpiltas skaičiais, kad lenkai kažko nepagrįstai reikalauja tautinėms mažumoms.
Tiesa, čia pirmiausia pasistengė tuometis užsienio reikalų ministras Audronis Ažubalis, o vėliau ir prezidentė D.Grybauskaitė nerodė noro plėtoti santykių su Lenkija.
Jos politikai iš viso būdingas šokinėjimas iš vienos pusės į kitą. Antai iš pradžių prezidentei atrodė, kad nebūtina gynybai skirti ir 2 proc. BVP, o dabar jau ji reikalauja net 2,5 proc. BVP, nors vargu, ar tikrai reikia karinėmis išlaidomis pralenkti kitus NATO partnerius.
Lietuvai pakenkė ir tai, kad prezidentė D.Grybauskaitė visiškai monopolizavo užsienio politiką, net ir tokias jos sritis, kaip antai, ekonominę, kur kitoms šalims tarptautiniuose forumuose atstovaudavo premjerai.
Todėl jei bus rašoma ne panegirika, o mokslinė monografija apie prezidentės D.Grybauskaitės užsienio politiką, ten turėtų būti daug kritiškų apibendrinimų, atskleidžiančių jos rimtas klaidas.
– Ar politologams nevertėtų atsigręžti ir į ankstesnių dviejų atkurtos nepriklausomos Lietuvos prezidentų veiklą, ją palyginti?
– Visiškai pritariu tokiai nuomonei. Iki šiol nebuvo ištirtas ir pirmojo prezidento Algirdo Brazausko laikotarpis. Tik dabar pasirodė jo politinė biografija, kurią parašė istorikai Saulius Grybkauskas ir Mindaugas Tamošaitis. Susidariau įspūdį, kad tai objektyvi studija.
A.Brazausko vadovavimo užsienio politikai prezidentinis laikotarpis baigėsi jo ir Lenkijos prezidento A.Kwasniewskio iniciatyva 1997 metais surengta Vilniaus konferencija, į kurią atvyko devynių Rytų ir Vidurio Europos valstybių prezidentai bei Rusijos premjeras Viktoras Černomyrdinas.
Tai buvo labai svarbus įvykis, padėjęs Lietuvai įstoti į NATO, taip pat ir į Europos Sąjungą, nes pirmiausia mums reikėjo sureguliuoti santykius su kaimynais. Tada buvo žengta ir daug kitų naudingų politinių žingsnių. Todėl vertinant vėlesnę mūsų šalies užsienio politiką, jos laimėjimus negalima apeiti A.Brazausko laikotarpio.
– Lietuva sėkmingai baigė derybas ir buvo pakviesta į NATO bei ES vadovaujant prezidentui Valdui Adamkui. Ar šis laikotarpis neturėtų labiau nei D.Grybauskaitės kadencijos dominti politikos mokslo?
– Sakyčiau, V.Adamkaus kadencijas jau seniai reikėjo patyrinėti. Tai Lietuvai lemtingas užsienio politikos laikotarpis. Dabar, kai kalbame, kad mūsų šalis dar niekada per visą istoriją negyveno geresnėmis geopolitinėmis sąlygomis, turime pripažinti, kad tai pirmiausia prezidento V.Adamkaus ir jo komandos nuopelnas.
Šiuo laikotarpiu Lietuvos užsienio politika buvo atgręžta į Vakarus, bet kartu gerai subalansuota. D.Grybauskaitei būdingi staigūs ir neretai chaotiški judesiai, o V.Adamkus vykdė aiškų stuburą turinčią, vieninga idėja grįstą, su kaimynais draugiškų santykių siekiančią politiką.
Labai daug dėmesio buvo skiriama ir Rytų kaimynams. V.Adamkus 2001 metų pavasarį nuvyko kol kas vienintelio valstybinio vizito į Maskvą, derėjosi su tuo metu neseniai Rusijos prezidentu išrinktu V.Putinu. Pastangos neaštrinti santykių su šia kaimyne ne tik netrukdė, bet ir padėjo nuosekliai jo transatlantinei politikai.
Be to, V.Adamkus turėjo tokias ryšių su JAV stiprinimo galimybes, kokių neturėjo joks kitas prezidentas, o amerikiečių balsas mums stojant į NATO buvo lemiantis.
Ne kartą lydėdamas V.Adamkų į Vašingtoną, savo akimis įsitikinau, kaip palankiai ir šiltai į jį žvelgė aukščiausi JAV pareigūnai.
Tad nėra geresnio laikotarpio politologams, norintiems analizuoti vientisumu ir nuoseklumu grindžiamą Lietuvos užsienio politiką, nei V.Adamkaus kadencijos.
Reikia įvertinti ir tai, kad tokios demokratiškos politikos ir laikysenos pavyzdžių, kaip V.Adamkaus, nebuvo nei iki jo valdymo, nei vėlesniais metais.
Populiariu lyderiu galima tapti ir kalbant trumpais kapotais sakiniais, skambančiais kaip įsakymai, bet demokratijos plėtoti tai nepadeda.
Lietuvoje išvis nėra demokratijos tradicijų. Po 1926 metų perversmo išvaikius Seimą, valstybė buvo valdoma autoritariškai, sovietinėje Aukščiausioje taryboje tik formaliai deputatai kilnodavo rankas viskam pritardami. Todėl iš praeities demokratijos nepasimokysi.
V.Adamkus pirmasis skleidė demokratinę politinę kultūrą. Jis tarėsi su politikais, pareigūnais, ekspertais. Mačiau, kaip demokratiškai V.Adamkus parengdavo politinius sprendimus.
Iš V.Adamkaus valdymo laikotarpio yra išsaugota labai daug šaltinių, dokumentų, derybų protokolų, atspindinčių, kaip pavyko susitarti, rasti Lietuvai palankiausią kompromisą. Tai didžiulė politologijos mokslo dar netyrinėta erdvė.
