Pavyzdžiui, nors pažadėjai laimėti visus rinkimus, o dabar prakiši jau antrus, susimąstęs šypsaisi ir pasakoji, kad vis tiek tai geriausias rezultatas partijai nuo Liublino unijos laikų. Ir kad Vilniuje bus net trys valdančiųjų delegatai. Ir kad apskritai šitie rinkimai nieko nesako, va, palaukim kitų, tada jau duosim.
Arba jeigu laimėjai daugiausia balsų, bet ne ten, kur labiausiai reikia, irgi šypsaisi – esą valdantieji gavo dar mažiau, žiū, kone perpus negu opozicijos grynuoliai, nors galbūt tai opozicijai laikas būtų dėtis į opoziciją ir kažką veikti, o ne tik pasakoti apie tai, kaip viskas būtų kitaip, jeigu būtų.
Arba jeigu prižadi, kad tame pačiame Vilniuje tavo frakcija bus didžiausia, o net ne visus lenkiškus balsus susirenki, imi svaigti, kad Vilniaus apskrityje esi gausiausias, o čia juk pusė Lietuvos BVP sukuriama. Aišku, užmiršdamas paminėti, kad esi gausiausias tuose netgi Jėzaus užmirštuose pašaliuose, katruos jam ir intronizavai, kur BVP ne kuriamas, o prašvilpiamas.
Arba jeigu nori į prezidentus, bet susirenki visišką mizerį balsų, tai daug ir įtaigiai pasakoji, su kokiomis turtingomis jėgomis teko susidurti, kaip ėmei kreditus už plėšikiškas palūkanas ir, tiesą sakant, kovojai tik dėl valdiškos dotacijos. Su kuria dabar jau kai užbanguosi, tai tik laikykitės visi.
Arba jeigu esi iš esmės valdančiųjų klapčiukas be balso, bet tikėjaisi galų gale papulti į politinį žemėlapį, o tikrovėje vienintelis žemėlapis, kuriame atsiduri, tai politinių kapinių. Ką tada? Atbambi kelias maldeles praeities šmėkloms, maždaug, man teko stovėti šito galiūno paunksnėje. Po to kabini vermišelius, kad, tiesą sakant, tai buvo debiutas, o kaip debiutui, tai ir nulis visai gražiai žiūrisi.
Žodžiu, visi laimingi kaip tie jaunikaičiai iš naktinio klubo, kur ilgai mindžikavę prakalbinti išvaizdžią damą tylomis žengia namo galvodami – ai, nelabai ji ir išvaizdi buvo, bet jei būtume užkalbinę, tai būtų ne tik telefono numerį davusi, bet ir Santuokos sakramentą vietoje.
Bet gal čia pernelyg kabinėjamės? Gal išties visi laimingi? Įskaitant rinkėjus?
Žiūrėkit, kiek jau esamų merų perrinkta. Ir netgi vienu mostu. Ir kaip apskritai savivaldos rinkimų rezultatai jokių sensacijų nelėmė, jokių švytuoklių principų. Miesteliuose tai suprantama. Šiukšles išveža, vandens neužsuka, kartais duobę palopo, marčiai ir svainiui darbo duoda. Tai kam kažką keisti? O jeigu jau norisi keisti, paprasčiau ne rinkimuose vargintis, o kraustytis kitur. Gal į Vilnių, gal į Kauną, o gal užsienin.
O kad ir į didžiuosius miestus tokia tendencija ateina, tai irgi nesunkiai paaiškinama. Kaunas, Šiauliai, Panevėžys jau buvo taip nusikamavę nuo savo eksperimentų su savivalda, kad nūnai dar kokius metus manys ištraukę laimingą loterijos bilietą. Ir visai nesvarbu, kad tas bilietas atneštas tiesiog kone visur augančios ekonomikos. Nepradėsi juk bilieto klausinėti, kas tave atnešė, kodėl taip gerai.
Gal tik Vilniuje virė šiokia tokia idėjų kova, kurioje aktyviau dalyvavo ne tik kandidatai, bet ir patys rinkėjai. Bet ir čia, garbės žodis, ne iš blogo gyvenimo, o iš noro gyventi dar geriau. Ir jau ginčijantis dėl vadinamųjų pirmojo pasaulio problemų – dėl stadionų, dviračių takų, koncertų salių ir kitokių ne pirmosios būtinybės sotaus gyvenimo atributų.
Tai gal ir nėra visai blogai, kai gyvenimas inertiškai ir apatiškai gerėja? Nebūtų blogai, tačiau ne visuomet savivaldos nuotaikos automatiškai kartojasi nacionaliniu lygiu. O tai, kaip partijos visuotinai džiaugėsi savo pralaimėjimais vakar, nenuteikia optimistiškai svarstant apie jų potencialą pateikti atsakymus į klausimus, kurie mus kamuos kituose rinkimuose.
