Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos Lygių galimybių integravimo skyriui vadovaujantis jaunas vilnietis į tarybą pateko su kitais mero Remigijaus Šimašiaus sąrašo nariais ir sieks, kad būtų sprendžiamos LGBT bendruomenės problemos.
Savo seksualinės orientacijos neslepiantis T.V.Raskevičius įsitikinęs, kad pasisakymas už LGBT teises ne atima, o prideda palaikymo visuomenės akyse.
Tarptautinių santykių ir politikos mokslus Lietuvoje ir žmogaus teisių mokslus Vengrijoje baigęs vilnietis, atstovaujantis lesbiečių, gėjų, transseksualų ir biseksualų (LGBT) bendruomenės interesams, „Sostinei“ papasakojo apie save ir apie tai, kaip įsivaizduoja savo būsimą darbą taryboje.
– Viename ankstesnių interviu esate save pavadinęs profesionaliu gėjumi. Ką tai reiškia?
– Tai buvo ironija. Prieš kurį laiką penkerius metus dirbau teisininku Lietuvos gėjų lygoje, už tai gaudavau atlyginimą, todėl taip ir pavadinau save.
– Jūs esate, ko gero, pirmas Vilniaus tarybos narys, atvirai prisipažinęs apie savo lytinę orientaciją. Kam jums to reikėjo?
– Noriu iš karto pataisyti – ne prisipažinęs, o neslepiantis orientacijos. Einu į politiką kalbėdamas apie žmogaus teises, todėl ir neslepiu orientacijos.
Norėčiau prisidėti prie pokyčių, griauti stereotipus apie tai, kas tinka moterims, o kas vyrams. Noriu paklausti giliau. Esu atviras, nes noriu atkreipti dėmesį.
Apie mano orientaciją tėvai sužinojo, kai man buvo šešiolika. Kai artimiausia aplinka palaiko, niekas nebaisu. Lietuviai nėra blogi homoseksualių žmonių atžvilgiu, darosi vis tolerantiškesni. Neslepiantis orientacijos yra laisvesnis žmogus.
Mano pareiga tarybos darbe – taikyti minkštąsias poveikio priemones savivaldybių lygiu dėl patyčių, savižudybių prevencijos ir kitų LGBT bendruomenei aktualių problemų.
– O kaipgi komentarai virtualioje erdvėje?
– Aš jų neskaitau.
– Didelį susidomėjimą ir, ko gero, nuostabą sukėlė antros kadencijos siekiančio mero R.Šimašiaus apsilankymas gėjų klube „Soho“. Šį jo vizitą žiniasklaida pavadino istoriniu, nes iki tol nė vienas miesto vadovas į šį klubą nebuvo užsukęs. Ar ilgai jį reikėjo įkalbinėti?
– Prieš rinkimus jam pasiūliau ateiti į klubą, nereikėjo įkalbinėti. Pats buvau nustebęs. Maniau, kad tai bus tik slaptas vizitas, bet Remigijus atėjo su žmona Agne ir Seimo nare Aušrine Armonaite, buvo maloniai priimtas.
Į jo rinkimų komandą patekau manydamas, kad būsiu tik sąrašo talismanas – reikėjo įvairesnių visuomenės grupių atstovų.
Jeigu mane išrinko į tarybą, vadinasi, rinkėjai patikėjo manimi.
– Mero vizito metu klube vilkėjote vandenų deivės Okeanidės kostiumą. Ką ji jums reiškia ar ką simbolizuoja?
– Mano personažas su manimi asmeniškai nesusijęs. Esu metus gyvenęs Niujorke. Šiame mieste persirengimo kultūra – „drag queen“ – svarbi LGBT bendruomenės kultūros dalis. Okeanidės kostiumą reikėtų suprasti ne kaip teatrą, o kaip politinį aktyvizmą, stereotipų griovimą.
– Renginiuose dažnai avite aukštakulnius. Gal ketinate ir į savivaldybės tarybą ateiti pasipuošęs Okeanidės kostiumu ir su aukštakulniais?
– (Juokiasi.) Manęs dažnai to klausia. Aš turiu normalų darbą. Taip apsirengęs ir apsiavęs vaikštau tik į pramoginius renginius. Okeanidė – tik viena mano gyvenimo dalis. Turiu 5 poras aukštakulnių. Mano ūgis – 178 cm, turėjau pasitreniruoti, kol išmokau vaikščioti su aukštakulniais.
Priešiškai nusiteikę žmonės dažnai mano: „Jei jis yra gėjus, daugiau nieko ir nesugeba.“ Skaudu dėl to. Mūsų bendruomenei taikomi dvejopi standartai, todėl turime būti dvigubai geriau išsilavinę, dvigubai geresni.
– Jums ir pačiam, ko gero, kartais tenka išgirsti nuomonę: „Tegu tie gėjai tyliai ir ramiai gyvena, tačiau kam jie organizuoja vulgarius paradus ir demonstruoja orientaciją?“ Esate vienas pagrindinių „Baltic Pride“ eitynių organizatorių. Ką atsakytumėte šį renginį smerkiantiems ir priekaištaujantiems?
– Reikia susitaikyti su tuo, kad netradicinės orientacijos žmonių buvo, yra ir bus. Jie irgi turi problemų, į kurias norime atkreipti dėmesį.
Mūsų eitynės Lietuvoje tikrai nėra vulgarios.
Nepatenkinti žmonės norėtų apskritai nematyti kitokios orientacijos asmenų, nes kai nematai, atrodo, kad jų ir nėra. Kadaise lygiai toks pat požiūris buvo į neįgaliuosius.
