Rytoj prasidedančios parlamento pavasario sesijos proga su Seimo valdyba susitikusi D.Grybauskaitė konstatavo, jog valdančioji dauguma ir jų Vyriausybė nieko doro nenuveiks, – esą ir kompetencijos neįgijo, ir protą temdys rinkimai.
Juokinga, kad santarvei kvietusi ir Seimo paramos savo projektams prašiusi prezidentė čia pat pridūrė, kad trečioji valstiečių vieta savivaldos rinkimuose – rinkėjų pažymys jiems už dvejų metų veiklą.
Taigi šalies vadovė, ne kartą tikinusi, jog tikrai nedalyvaus naujojo prezidento rinkimų kampanijoje, gana aiškiai į ją įsitraukė sumenkindama valstiečių kandidato premjero veiklą.
Valstiečių vedlys R.Karbauskis, perspėjęs D.Grybauskaitę, jog nesileis spardomas ir duos grąžos, irgi konstatavo akivaizdžius dalykus – prezidentė nemėgsta šios valdžios ir nori, kad ji pralaimėtų rinkimuose, o nuolat kritikuodama dabartinius valdančiuosius pati nepasako, ką darytų kitaip.
Šalies vadovę R.Karbauskis dar apramino, esą valstiečiai niekur nenusmuko ir laimės bet kokius kitus rinkimus. Bet su tokiais teiginiais jau galima ginčytis ir galbūt net pritarti D.Grybauskaitei. Juk valstiečių gauta parama per rinkimus į savivaldybių tarybas – kone perpus mažesnė nei 2016 m. Seimo daugiamandatėje rinkimų apygardoje.
Žinoma, R.Karbauskis teisus sakydamas, kad dalį jų rinkėjų paviliojo daugiausia mandatų savivaldoje laimėję rinkimų komitetai, kurie yra artimi valstiečių politiniai giminaičiai.
Todėl esą per prezidento ar kitų metų Seimo rinkimus tie rinkėjai grįš į valstiečių glėbį.
Ar tikrai? Kodėl jie turėtų balsuoti už valstiečius, o ne, tarkime už opozicinius socialdemokratus, liberalus ar net konservatorius?
Pastarieji, kuriuos komitetai apiplėšė, kaip ir visus, ir kurie toliau lieka įstrigę savo ištikimiausiųjų rinkėjų rate, iš partijų vis dėlto atrodo geriausiai.
Socialdemokratai, nors ir skendo, palyginti su 2016 metų Seimo ir ypač su laimėtais 2015-ųjų savivaldos rinkimais, dabar nenusmuko taip žemai, kaip galbūt tikėjosi valstiečiai.
Nors kairiųjų krachas didžiuosiuose miestuose, o ypač jų lyderio G.Palucko išmetimas į gatvę sostinėje, – išties negeras signalas partijai. Juolab kad nematyti, kas jai galėtų suteikti naują postūmį provincijoje.
Vis dėlto G.Paluckas greičiausiai toliau vadovaus partijai iki pat Seimo rinkimų, o jo realiausias varžovas, Jonavos mero rinkimus jau pirmajame ture laimėjęs M.Sinkevičius, regis, nebemes iššūkio partijos pirmininko rinkimuose.
Nėra beviltiška netgi Liberalų sąjūdžio, kuris, regis, turėjo būti sutraiškytas galimos korupcijos skandalo, padėtis. Per savivaldos rinkimus partija išliko rajonuose, nors liko kone visiškoje nuošalėje didžiuosiuose miestuose.
Tačiau Vilniaus ir Klaipėdos dabartinių merų R.Šimašiaus bei V.Grubliausko vadovaujamų komitetų rinkėjus vis dėlto galima laikyti prijaučiančiais liberalams.
Tiesa, liberalų atsigavimo perspektyvos – dar miglotos. Jų gretas po rinkimų paliko buvusi parlamentarė D.Kuodytė, pareiškusi, jog partija galutinai susimovė, į Liberalų sąjūdį atsisakė grįžti Varėnos meras A.Kašėta, nors jo grįžimą jau buvo anonsavęs E.Gentvilas.
Klausimų iškyla ir dėl Kauno meru įtikinamai perrinkto ir vienvaldystę mieste įtvirtinusio V.Matijošaičio viešai pareikštos paramos kandidatui į prezidentus premjerui S.Skverneliui.
Kiek pagrįstos valstiečių puoselėjamos viltys, kad stipriausio visuomeninio rinkimų komiteto vėliavnešio žodis paskatins ir jo rėmėjus Kaune, ir gerbėjus visoje Lietuvoje balsuoti būtent už S.Skvernelį?
Aišku, ryškesnės paramos negu anksčiau Kaune premjeras tikrai gali tikėtis. Ypač jei V.Matijošaitis, norėdamas nuoširdžiai atsilyginti už Vyriausybės investicijas į laikinąją sostinę, ims aktyviai agituoti už valstiečių kandidatą.
Tačiau ir „Vieningo Kauno“, ir kitų rinkimų komitetų šalininkų balsų taip pat gali tikėtis kiti – tiek nepartinis G.Nausėda, tiek formaliai nepartinė konservatorių kandidatė I.Šimonytė, tiek socialdemokratų atstovas V.Andriukaitis.
Kad ir kaip būtų, vieša V.Matijošaičio parama S.Skverneliui, dėl kurios, ko gero, buvo sutarta jau anksčiau, padidina premjero galimybes patekti į antrąjį prezidento rinkimų turą.
Savo pozicijas kandidatų į Prezidentūros šeimininkus lenktynėse Vyriausybės vadovas bando stiprinti ir kitais veiksmais, tiesa, vertinamais gana prieštaringai.
Vienas tokių – S.Skvernelio „planas chuliganas“ dėl Astravo atominės jėgainės, kurį jis išdėstė laiške Baltarusijos premjerui.
Minskui buvo pasiūlyta beveik pastatytą atominę elektrinę pertvarkyti į dujinę, o kuras jai būtų tiekiamas iš Suskystintųjų dujų terminalo Klaipėdoje. Taip esą išnyktų ir nesaugios atominės elektrinės pavojai, ir pagerėtų santykiai tarp kaimyninių valstybių.
Matyt, galima iš anksto nesunkiai nuspėti, ką į tokį pasiūlymą oficialiai atsakys (jei atsakys) Baltarusijos režimo vadovai ir jų bendražygiai Maskvoje, kai į šį iš dalies politinį Astravo projektą jau sukišta šimtai milijardų eurų.
Negana to, šį „planą chuliganą“ kaip nerealų sutaršė nepriklausomi Lietuvos energetikos ekspertai, jau nekalbant apie premjero politinius oponentus. Antai Seimo narys konservatorius Ž.Pavilionis išrėžė, jog S.Skvernelis dar galėjo pasiūlyti iš branduolinio reaktoriaus pasidaryti raketą ir išskristi į kosmosą – nebūtų nei Astravo, nei A.Lukašenkos.
Ko tokiu žingsniu siekė S.Skvernelis? Gal tai mėginimas savo rėmėjams parodyti, kad būtent jis gali rasti išeitį iš beviltiškiausių situacijų – netgi susitarti su nesukalbamais rytiniais kaimynais?
Tik neaišku, kaip tai supras tie rėmėjai.
