Žodynas šį iš pažiūros nekaltą žodį aiškina kaip „prasmės atžvilgiu išbaigtą teksto ištrauką, leidžiančią tiksliai suprasti ją sudarančio žodžio, posakio ar sakinio reikšmę“.
Viskas gerai, ar ne? Atrodo, visai naudingas ir patikimas žodis? Baikit, nemanau. Kontekstas dabar tapęs galingu šarvu, už kurio gali pasislėpti bet kokie nusišnekėję politikai.
Kad ir naujausias atvejis. Na, pasikarščiavo premjeras pasakodamas potencialiems rinkėjams apie geopolitinius mūsų regiono labirintus.
Kokių nors amerikų neatrado, tiesiog gana rišliai padeklamavo apie strateginę partnerystę su Lenkija, kartu pasergėdamas nuo iliuzijų dėl Baltijos šalių, nes jos, maždaug, yra konkurentės varžydamosi dėl infrastruktūros projektų, tranzitinių gabenimų ir panašaus gėrio.
Kad tai nėra naujiena, žino kiekvienas, prisimenantis ir uostų varžytuves dėl krovinių, ir sunkius reikalus dėl alternatyvaus dujų importo maršruto, ir pagaliau niekaip nesibaigiančią „Rail Baltic“ epopėją.
Realiai Baltijos šalys sutaria dėl savo rytinės sienos saugumo ir bendros orientacijos į NATO, kaip pagrindinį šio saugumo garantą.
Tai čia nepradėsime kaltinti premjero, kad jis ėmė ir Lazdijuose iš esmės pakeitė Lietuvos užsienio politiką išleisdamas tokią, sakykime, S.Skvernelio doktriną.
Dėkuidie, nieko tokio melodramatiško nenutiko, konstituciniu perversmu negresia. Ir apskritai visas šis reikalas gal ir būtų pasibaigęs tik pečių pagūžčiojimais, atseit kokio velnio Lazdijuose braižyti žemėlapius ir pasakoti: va, čia mes, čia Lenkija, o čia Latvija. Juk ne geopolitikos pradžiamokslio žmonės ten susirinko pasiklausyti.
Taigi viskas būtų tyliai pasibaigę, jeigu ne tas prakeiktas kontekstas. Mat premjero komanda išsitraukė šį išganingą žodį ir ėmė juo mojuoti kaip paskutinio teismo argumentu.
Suprask, frazė „latviai mums ne broliai, o konkurentai“ ištraukta iš konteksto. Ir pateikė originalų premjero gražbylystės fragmentą.
Jį gali skaityti iš kairės į dešinę, gali iš dešinės į kairę, o kontekstas lieka įtartinai panašus į skandalą išpūtusią frazę. Ir tas kontekstas ne tik į premjero arsenalą gula kaip koks Ekskaliburas ar Diurandalis.
Kone kiekvienas politikas ir tarnautojas, nuo aukščiausio iki trečiosios kategorijos referento, visuomet žino, ką sakyti, jeigu kas nors pričiumpa, švelniai tariant, nusišnekant: „Mane ištraukė iš konteksto.“ Suprask, sugrąžintas į kontekstą jis atrodys jeigu ne kaip disertaciją ginantis akademikas, tai bent kaip knygnešys.
Problema su kontekstu yra netgi ne konteksto problema. Nuo seno žinoma, kad jeigu galima ištraukti frazę iš to konteksto, tai ji visuomet bus ištraukta.
Ir niekam po to nerūpės tavo kontekstas. Nes frazė, va, ji čia, skambi ir tinkanti antraštėms. O kontekstas ilgas, nuobodus ir niekam neįdomus.
Todėl čia gali toptelėti tik du patarimai. Niekuomet nepainioti į savo kontekstą abejotino tvarumo frazių, kurias galima ištraukti. O jeigu jau baisiai norisi pasižymėti amžinybę pergyvensiančiais atradimais, verčiau kliautis nepažeidžiamais faktais.
Maždaug, sniegas yra baltas, draugystė yra gerai, stačiojo trikampio įžambinės kvadratas lygus trikampio statinių kvadratų sumai. Šių frazių niekaip neištrauksi iš jokio konteksto. O jeigu ir ištrauksi, prie jų niekas negalės prisikabinti.
Antras patarimas – apskritai mažiau šnekėti temomis, kurias nutuoki gana miglotai ir tik bandai prisijaukinti. Ypač jeigu jos nėra pirmos būtinybės produktas tavo auditorijai.
Tik gaila, kad šiuo patarimu tikrai niekas nepasinaudos. Nes tiek eidami į valdžią, tiek į ją patekę žmonės pirmiausia prisisamdo galybę konsultantų, kurie juos neva išmokys kalbėti.
O juk pradėti reikėtų nuo tų, kurie išmokytų, kur reikia, patylėti. Nes tylos kontekstas yra pats nepažeidžiamiausias.
