Ramūnas Gerbutavičius. Šimašiau, nekviečiu į svečius

Žinau, ką veikėte aną vasarą. Bet tai buvo pavasaris, kovo mėnuo, ar ne? Panašus kaip dabar, tik prieš ketvertą metų. Tad vis dar žinau, ką veikėte aną pavasarį.

R.Gerbutavičius.
R.Gerbutavičius.
Daugiau nuotraukų (1)

Lrytas.lt

Mar 19, 2019, 8:05 AM, atnaujinta Mar 19, 2019, 2:37 PM

Tapote Vilniaus meru ir paskendote euforijoje. Pavasarinė šypsenos saulė švietė kur kas ryškiau nei dabar, kai antrąsyk laimėjote rinkimus. Natūralu, nes pirmasis kartas – nepakartojamas, kaip ir pirmasis bučinys, pirmoji pamoka ar pirmasis posėdis. Vėliau reikia mylėti, mokytis, dirbti.

Tada, prieš ketvertą metų, turėjau įžūlumo pirmąsyk gyvenime pakviesti į svečius sostinės merą. Parašiau kvietimą, kuris sulaukė visokių reakcijų. Štai tas ketverių metų senumo tekstas „R.Šimašiau, kviečiu jus į svečius!“.

„Kai vakar R.Šimašius burkavo su D.Grybauskaite, artėjau prie savo automobilio. Vilniaus merui tai buvo išskirtinis rytas. Man jis nieko nežadėjo, bet – koks sutapimas! – irgi tapo neeilinis.

Tą akimirką sumojau, kad trūks plyš turiu pakviesti R.Šimašių į svečius. Ne todėl, kad užsimaniau merui parodyti savo kulinarinius sugebėjimus ir pavaišinti sicilietišku baklažanų troškiniu su alyvuogėmis. Neviliojo ir galimybė diskutuoti apie Vilniaus skolų stabilizavimą ar jo pirmtako A.Zuoko oro linijų likimą.

Tą rytą, kai R.Šimašius burkavo su D.Grybauskaite, pasijutau menkas, bejėgis, pažemintas ir nuskriaustasis. Todėl nevalingai panorau, kad taip pasijustų ir R.Šimašius. Įsisvajojau. Naujasis Vilniaus meras atrieda į Antakalnį, į P.Vileišio gatvę. Pusvalandį, valandą, dvi valandas suka ratus siaurutėmis gatvelėmis, iš abiejų pusių apstatytomis automobiliais.

Ir staiga aptinka tarpelį tarp dviejų golfukų, bet supranta, kad palikti automobilį ant išmaltos vejos neleidžia nei Kelių eismo taisyklės, nei gamtos sergėtojo sąžinė, nei galų gale pareigos. Ir jis vėl suka tuos pragaro ratus.

Troškinys ir nepradėtos diskusijos aušta, kol meras iš nevilties spjauna į principus.

R.Šimašius nardina šaukštą į troškinį, o mano gerasis kaimynas, kuriam metų tiek, kiek dabar būtų P.Cvirkai, tuo metu skambina į policiją. Meras, pasisotinęs sicilietiško troškinio su karštomis diskusijomis, atsisveikina.

Aš jau įtariu, kad nuėjęs prie automobilio R.Šimašius suras už valytuvo užkištą raudoną lapelį, reikalaujantį sumokėti baudą nuo 28 iki 86 eurų. Ir esu įsitikinęs, kad daugiau niekada jo nesulauksiu svečiuose. Kas vakarą suksiu pragaro ratus ir labai neramiai miegosiu. Mat jei kas rytą rasiu raudoną lapelį, turėsiu rimtai ruoštis asmeniniam bankrotui.“

Kai šis kvietimas anuomet pasirodė žiniasklaidoje, vieni mane gyrė, kiti drabstė purvais, kad, užuot levitavęs visuotinėje euforijoje, drįsau kelti niekingas bangeles. Bet tada įspindo vilties spindulys – atskriejo žinutė nuo R.Šimašiaus ar jo komandos nario, siūlanti suderinti mero viešnagės laiką. Derinimas užtruko tiek, kiek paprastai trunka euforija. Kitą dieną meras turėjo svarbesnių reikalų ir šypsojosi kitiems.

Atrodytų, kas čia tokio, bet visa R.Šimašiaus kadencija man priminė tą menką įvykėlį. Valdymą žmogaus, kuris moka suteikti viltį, bet greitai ją atima; kuris gali prižadėti, bet nusigręžęs pamiršta pažadą; kuris neturi svarbesnių reikalų, jei visuomenė išpučia trumpalaikį burbulą; kuriam žodžiai, ypač gražūs, tėra žodžiai, ne itin susiję su darbais, kad ir nematomais.

Po naujosios R.Šimašiaus pergalės buvau vėl užsidegęs pakviesti jį į svečius, juolab kad laikas nestovi vietoje. Taip ir nepamėgęs P.Vileišio pragaro ratų persikrausčiau į Naujamiestį ir supratau, kad tai Vilnius, kuriuo didžiuojuosi. Ambicingo, bet beveik nematomo jaunimo kupinas Naujamiestis bent jau nenušveistas kaip V.Kudirkos aikštė prieš eilinį lietų, sniegą, rinkimus.

Tačiau pastaruoju metu dažnai lankausi ir Vilniuje, kuriuo didžiuotis sunku būtų net R.Šimašiui. Salininkuose draugė statosi sodo namą, todėl aš vis nuvykstu pažiūrėti, kokių eibių prikrėtė statybininkai.

Apie pavasarinius kelius nekalbėsiu, nes jų nenušveistų net misteris Properis. Mačiau ten ir tujų, bet lai jos auga, nes niekada neperaugs betoninių elektros stulpų miško. To makabriško miško taip lengvai neišrausi, bet apžiūrėti kiekvienam verta. Jei reikia gido, aš jūsų paslaugoms, pone mere R.Šimašiau.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.