Deja, iš kompanijos, kurią televizoriaus ekranuose stebėjome iki galo neištveriamą žiūrėti laiką, nebuvo girdėti nei ambicijų, nei pastangų pasirodyti geriau už konkuruojančią firmą.
Tiesa, šiokia tokia konkurencinė ugnelė žiebėsi V.Andriukaičio kalboje. Kelis žiupsnelius druskos į beskonį viralą bandė įmesti V.Mazuronis, N.Puteikis ir M.Puidokas, bet susizgribę, kad gali persūdyti, paskubomis sugrįžo į „kanonizuotą“ tekstą, į jau dvejų prezidento rinkimų įspaustas vėžes.
O tos vėžės tokios aiškiai matomos ir vedančios į neklaidingą tikslą, kad nukrypti nuo jų būtų daugiau negu rizikinga. To kandidatai ir nedarė. Beje, A.Juozaitis, dar ne taip seniai žadėjęs netradicinį požiūrį į Lietuvos ateitį, irgi susitaikė su pilka debatų stilistika.
Kažkur pradingo net A.Juozaičio daug kartota globalizmo grėsmė.
Kartais atrodė, kad kandidatai ir patys nekantriai laukia debatų pabaigos. Nesunku buvo pastebėti, jog debatų rengėjai taip pat nepageidavo neprognozuojamų kandidatų posūkių, klausimus formulavo taip, kad juose jau slypėjo du trečdaliai atsakymo, kad užsienio reikalų ministrui nereikėtų ko nors tikslinti ar atsiriboti.
Galima ir kitaip paklausti, šiek tiek net apginant kandidatus: o ką naujo, juolab netikėto, dėl užsienio politikos jie gali pasakyti? Nedaug ką. Tiksliau sakant, visiškai nieko.
Lietuva yra dviejų milžiniškų ir galingų aljansų narė savanorė. Abu jie mūsų valstybei naudingi politiškai, ekonomiškai ir, žinoma, psichologiškai. ES ir NATO nėra susibūrimai ar susitikimai pasivaišinti. Sudėtingomis geopolitinėmis sąlygomis, duobėtame ekonominiame kelyje kiekvienos aljanso narės gyvenimas paremtas įsipareigojimais, susitarimais ir atsakomybe ne tik už savo veiksmus, bet ir už žodžius.
Žodžio laisvės niekas nevaržo, gali fantazuoti apie ES ateitį į valias, išsijuosęs kritikuoti Briuselį, bet kai už žodžių pradeda regztis konkrečių veiksmų planas, iškyla jau kitokios atsakomybės problema. „Brexit“ prasidėjo vos ne prieš du dešimtmečius nuo žodžių, o kuo grasina baigtis?
Dar neprasidėjus rinkimų kampanijai nesunku buvo nuspėti, kad užsienio politikos klausimais prognozuojami lyderiai kalbės atsargiai. Pats metas paklausti: ar naujas Lietuvos vadovas tęs pastarųjų dešimties metų užsienio politiką? Atsakymas paprastas: taip, tęs, nes kitos alternatyvos nėra. Taip, kaip ir D.Grybauskaitė po mikroskopinės sumaišties su JAV atsistojo į teisingas A.Brazausko pradėtas ir V.Adamkaus pagilintas vėžes.
Jeigu naujam prezidentui (tinka bendrinis pavadinimas) šautų į galvą elgtis priešingai, jam būtų surengta apkalta. Griežta tęstinė Lietuvos užsienio politika bus, kol egzistuos ES ir NATO. Tai realūs kandidatai į prezidento postą (abėcėlės tvarka) V.Andriukaitis, A.Juozaitis, G.Nausėda, S.Skvernelis, I.Šimonytė gerai supranta. Ir paslysti ant banano žievės užsienio politikoje jie nesiruošia. Jau geriau tegu debatai dėl užsienio politikos būna nuobodūs, nei kokiu nors neatsargiu judesiu nuvažiuoti į griovį.
Nustebau žiniasklaidoje perskaitęs vertinimą, kad tarp kandidatų išsiskyrė nuomonės dėl santykių su Rusija, nes nieko naujo neišgirdau. Prieš kelis mėnesius užsienio reikalų ministras aiškino, kad Lietuva su Rusija prekiauja pagal egzistuojančias taisykles, nepriešina savo politikos su Rusijos žmonėmis, o Kremlių vertina pagal nuopelnus. Ką kitaip pasakė kandidatai, neišgirdau.
Tiesa, S.Skvernelis, remdamasis konkrečiais skaičiais, galėtų pasakyti visuomenei, kokią įtaką sankcijų karas su Rusija daro Lietuvos ekonomikai. Atsiprašau, paklausiau iš naivumo. Neatsakys.
Ar tai reiškia, kad išrinkus naują prezidentą niekas nesikeis? Taip, iš esmės turinio požiūriu viskas liks kaip buvę. Gali keistis tik stilius. Bet kuria kryptimi keisis, neaišku. Viskas priklauso nuo žmogaus charakterio ir patirties politikoje.
Iš penkių realių pretendentų didžiausia patirtis – V.Andriukaičio.
Kaip reta šiais laikais, aiškios ir daug metų nekintančios pažiūros. Išmokęs bendrauti su įvairių sluoksnių žmonėmis.
Bet V.Andriukaičiui bus sunku pasivyti į priekį reitinguose prasiveržusią trijulę, nes per vėlai apsisprendė kandidatuoti. Kalbant kenkia pamokomas tonas. Kiti kandidatai iš realių penkių žmonėms pažįstami fragmentiškai.
Bet užvis svarbiau, ar valstybės vadovas yra asmenybė. Sunkiai apibrėžiama sąvoka, bet žmonės intuityviai visada jaučia, kas tai yra. Politikui kaip asmenybei dažnai net atleidžiamos politinės nesėkmės ar klaidos.
XX a. pirmosios pusės Lietuvos politinė istorija turi unikalų atvejį. Tai – A.Smetona, kuriam prisiminti skirti šie metai.
Tragiško likimo ilgiausiai valdžioje buvęs politikas, pirmasis ir ketvirtasis Lietuvos prezidentas, Vasario 16-osios Akto signataras, dalyvavęs pačiuose sudėtingiausiuose ir dramatiškiausiuose valstybės gyvenimo etapuose, turėjęs daug šalininkų ir kaip politikas įgijęs daug priešų. Jis prieštaringai yra vertinamas iki šiol, draugų ir priešų vienodai pripažįstamas iškilia asmenybe, tautos savimonės žadintoju ir jos vedliu į laisvę.
Nors 1926 m. perversmo organizatoriai turėjo savo vadą P.Plechavičių, prezidento postas buvo pasiūlytas A.Smetonai. Todėl, kad tai buvo asmenybė visomis šio žodžio reikšmėmis ir atspalviais.
Todėl, kad visų pirma jis buvo Lietuvos patriotas, o tik po to partinis, politinių šachmatų žaidėjas.
A.Smetonai skirti metai sutampa su prezidento rinkimais. Ar turime jam prilygstančią asmenybę?
