Tačiau daugiau vietų EP dar ne viskas: kad euroskeptiškos jėgos būtų išgirstos ir galėtų veikti, joms reikia vienybės ir sutarimo, kuris, panašu, neįmanomas dėl išsiskiriančių interesų ir iki galo neapibrėžtų euroskeptikų pozicijų.
Euroskeptikų sėkmių ir nesėkmių retrospektyva
Pirmieji tiesioginiai EP rinkimai įvyko 1979 m. ir nuo to laiko vyksta kas 5 metus. Per pirmuosius 3 rinkimus, vykusius 1979 m., 1984 m. ir 1989 m., europiečių dėmesio sulaukė euroskeptiški konservatoriai, jie gavo atitinkamai po 64, 50 ir 34 vietas.
Tiesa, 1994 m., 1999 m. ir 2004 m. rinkėjų palaikymo šios politinės krypties atstovai nesulaukė. Tačiau nuo 1994 m. į EP pradėtos rinkti grynai euroskeptiškomis vadinamos politinės jėgos.
Vertinant euroskeptikų sėkmes ir nesėkmes EP rinkimuose, svarbu atkreipti dėmesį, kad 1979-2014 m. laikotarpiu išaugo ir paties EP narių skaičius. 1979 m. jis siekė 410, o 2014 m. išaugo iki 751 nario.
1994 m. euroskeptikai gavo 19 mandatų iš 567. 1999 m. jiems buvo suteikta 16 vietų iš 626, 2004 m. – 37 iš 732. 2009 m. euroskeptikai gavo 32 mandatus iš 736, be to, rinkėjų dėmesio ir vėl sulaukė euroskeptiški konservatoriai, kuriems teko 54 vietos. 2014 m. iš 751 mandatų euroskeptikams teko 98 vietos, euroskeptiškiems konservatoriams 46 vietos.
Įdomu tai, kad rinkėjų dėmesio 1984 m. ir 1989 m. sulaukė kraštutinės dešinės partijos, kurios dėl išskirtinio dėmesio savo valstybei ir jos interesams, neretai yra siejamos su euroskeptiškomis pažiūromis. Jos gavo atitinkamai 16 ir 17 mandatų.
Prognozuojamas unikalus scenarijus
Politologo Lino Kojalos teigimu, remiantis projekcijomis, apjungiančiomis rinkimų prognozes visose Europos Sąjungos (ES) šalyse, šiemet tikimasi keliais ar keliolika procentų išaugsiančių euroskeptikų grupei priskiriamų politikų skaičiaus EP.
Tačiau euroskeptiškų jėgų stiprėjimas nėra vienintelis galimas išskirtinumas. Neatmesti, pasak politologo, vertėtų ir scenarijaus, kai dvi pagrindinės politinės jėgos, dominuojančios EP nuo pat 1979 m., gali nesurinkti daugumos.
„Prognozuoti visos Europos masto rinkimus yra labai sudėtinga. Projekcijos tarsi žada, kad iki daugmaž 30 proc. gali išaugti euroskeptikų grupei priskiriamų politikų skaičius EP.
Kiekybine prasme tai nebūtų labai ryškus postūmis į priekį, bet viskas labai priklausytų nuo to, kaip jie pozicionuotų save pačiame parlamente – ar jie sugebėtų būti vienoje frakcijoje, ar dvejose, ar vėl būtų susiskaldymas ir išsisklaidymas, kaip kad matėme iki šiol. Nuo to ir priklausytų, koks iš tiesų būtų jų svoris.
Reiktų nepamiršti ir to, kad kalbama, jog pagrindinės EP jėgos – centro dešinieji ir centro kairieji – gali pirmą kartą nesurinkti daugumos.
Jei šios dvi jėgos nesurinktų daugumos, be abejo, visų kitų smulkesnių frakcijų reikšmė išaugtų. Kol kas mes nesame turėję situacijos, kai dvi didžiosios politinės jėgos nesudaro daugumos“, – pastebėjo L.Kojala.
Euroskeptikų įvairovė
Anot L.Kojalos, klaidinga yra supaprastintai visus euroskeptikus priskirti vienai grupei ir manyti, kad jie yra vienodi arba labai panašūs. Europos kontekste euroskeptiškų politikų nuomonės ir pozicijos neretai išsiskiria.
„Galime prisiminti Italijos ir Lenkijos pavyzdį. Italai sakytų, kad reikia spręsti pabėgėlių problemą, dalijantis našta ir galbūt net įgyvendinant kažką panašaus į kvotų sistemą. Lenkijai tokie siūlymai atrodytų nepriimtini, nors ši šalis yra daugiau ar mažiau siejama su euroskepticizmu.
Nors vėlgi Lenkijai euroskeptikų etiketė klijuojama kiek dirbtinokai, nes tai vis dėlto yra šalis, kurios visos politinės partijos palaiko ES, tik kritiškai vertina vienus ar kitus jos sprendimus“, – portalui lrytas.lt teigė politologas.
Šis pavyzdys atskleidžia, kad susivienyti ir veikti kartu euroskeptikams sudėtinga, nes jiems būdinga daugiau skiriančių nei vienijančių bruožų.
„Euroskeptiškų partijų grupei įprastai priskiriamos labai skirtingos politinės jėgos, kurias vienija kritiškas požiūris į Europos integracijos projektą arba kai kurias dabartines ES problemas, pavyzdžiui, migraciją, pabėgėlius, eurozoną.
Tačiau daugiau tapačių dalykų tarp tų politinių jėgų dažniausiai nebūna. Dėl to mes ir dabartiniame EP galime rasti tris frakcijas, kuriose dirba EP nariai, priskirtini euroskeptiškų grupei. Bet jie nėra visi kartu vienoje frakcijoje, dėl šios priežasties jų įtaka yra išsiskaidžiusi“, – sakė L.Kojala.
Euroskeptikų skirtys egzistuoja ir politinėje kairės-dešinės skalėje. Nors dažniau euroskeptikai priskiriami dešiniosioms politinėms jėgoms, tačiau ir kairiosios politinės jėgos, net ir žvelgiant istoriškai, išsako kritiką Europos integracijai ir jos įgyvendinimui. Kairiųjų politinių jėgų atstovai neretai kalba apie tai, kad ES galbūt yra elitistinis projektas, kuris neatsižvelgia į vargingiau gyvenančių sluoksnių problemas.
Be to, L.Kojala atkreipė dėmesį, kad kai kurias naujas politines jėgas, kurios būtent ir yra vadinamos euroskeptiškomis, apskritai sunkiai galima priskirti kairiosioms ar dešiniosioms politinėms jėgoms.
Lietuva – labiau proeuropietiška
„Mūsų šalyje pagrindinė diskusija verda, ne ar naudinga ir reikalinga ES, bet kokios ES reikia, kaip ją reikėtų reformuoti ar kaip pakeisti tam tikrus anksčiau priimtus sprendimus“, – teigė L.Kojala.
Taip, pasak politologo, yra dėl aiškių priežasčių.
„Lietuva yra viena iš labiausiai proeuropietiškų valstybių, kuri labai pozityviai vertina Europos integracijos procesus ir neturi tų problemų, kurios dažnai yra pagrindinės euroskeptikų stiprėjimo priežastys vakarų Europoje, o kartu Lietuva nekenčia ir nuo ypatingai sudėtingų ekonominės krizės liekamųjų reiškinių, kokie vis dar yra jaučiami Italijoje ar Graikijoje.
Būtent šitie dalykai neretai tampa euroskepticizmo šaltiniu, tačiau Lietuvoje jų nėra“, – aiškino politologas.
