Laimei, prezidento rinkimų tiesiojoje jau liko tik du kandidatai, tai ir meluoti mažiau erdvės ir laiko.
Kas kita su kitais rinkimais – į Europos Parlamentą, kurie irgi vyks visą šią savaitę ir pasibaigs sekmadienį.
Dėkuidie, kad jie sutampa su prezidento rinkimais, kitaip dėmesio jiems būtų dar mažiau. Ir visiškai be reikalo.
Europos Parlamente sprendžiama daugybė svarbių dalykų, ir tik visiškam atsilupėliui turėtų būti tas pat, kas ten jam atstovauja.
Atsilupėlių skaičius, deja, yra nemažėjanti konstanta, todėl geriau pasidairykime, ką daryti tiems, kuriems ne vis vien, ir kurie nebenori net ne svetimos, o savos gėdos jausmo iškomandiravus į Briuselį žmogų, kurį net į Balbieriškį būtų nepatogu siųsti.
Taigi turime net šešiolika sąrašų, galėjome turėti ir dar daugiau, laimei, vienas kosmonautas, mėgstantis daužyti paminklines lentas, nesurinko reikiamo parašų skaičiaus.
Šiaip jau visų pirma per savo gyvenimą jis ir pilkųjų ląstelių savo pakaušyje nesugebėjo susirankioti, tačiau čia jau ne mūsų bėda.
O ką gi rinktis iš tų šešiolikos? Daug lengviau atsakyti į tai, ko nesirinkti.
Visų pirma nevertėtų rinktis tokių, kurie tame pačiame Europos Parlamente jau sudildė ne vieną kelnių dugną į briuselišką krėslą, tačiau niekas nėra girdėjęs nei apie jų darbus komitetuose, nei apie žodžius plenariniuose posėdžiuose.
Tokių etatinių tinginių yra ne vienas, ne du ir net ne trys.
Ten ir širdžių prezidento pamėklė, ir čakrų suvirintojas, ir žmogėnas, kuriam anglies dioksidas vis dar yra „CO Dva“, nes moka vienintelę užsienio kalbą – lietuvių. Ir tą nelabai.
Nelabai verta rinkti ir personažų, kuriems svarbus tik europarlamentaro diplomatinis pasas, reikalingas savo verslo reikalams tvarkyti pasaulio sostinėse, ir kurie jį tikisi gauti vėl nusipirkdami vietą pigiai parsiduodančios partijos sąraše.
Dar mažiau verta rinkti visokio plauko eurofobus, kurie ir Lietuvoje vargiai surenka auditoriją savo apokaliptiniams marazmams, tai dabar panūdo jos paieškoti svetur.
Nebent norėtume įrodyti Europai, kad ne tik kitos ES šalys turi nuosavų politinių hipochondrikų, ir mes, va, galime jų paserviruoti. Tokių akivaizdžių dalykų nereikia įrodinėti. Juos geriau slėpti.
Nelabai apsimoka rinktis sąrašo, kurį puošia vestuviniai generolai.
Ypač jeigu jie atkeliavo iš tokios sferos, kurioje su politika, o ypač europine, susidurdavo tik netyčia išvydę televizoriuje politinę reklamą.
Gal tarp jų neblogų žmonių pasitaiko, gal net kažko ten išmoks, tačiau jeigu jau žmogus taip užsimanė į gyvenimo saulėlydį mokytis naujų dalykų, tai tegul eina į Trečiojo amžiaus universitetą, o ne į Parlamentą.
Vengti reikėtų ir sąrašų, kuriuos puošia partijų veteranai, išleidžiami į užtarnautą pensiją.
Negali pykti, pensiją ten tikrai solidi, tačiau negi reikia kankinti senjorus kassavaitiniais skrydžiais į ES sostinę? Galima kaip nors ir krikščioniškiau nukaršinti.
Ir jau visai nereikia netgi rimtai žiūrėti į tokius sąrašus ir tokias partijas, į kokias rimtai net nežiūrėtumėte, jeigu tai būtų Lietuvos Seimo rinkimai.
Būna, žmonės pajuokauja, kaip kadaise pajuokavo britai į Europos Parlamentą išrinkdami UKIP partijos klounus, kuriems nėra patikėję nė vieno savo šalies Parlamento mandato.
Ką ten Parlamento – UKIP net į miestų savivaldą nebūdavo renkami.
Bet, va, atsipalaidavo, išrinko, po to srėbė nuolatinę gėdą, kol neapsikentę nutarė suvis iš Europos Sąjungos trauktis. Štai kaip baigiasi prasto lygio pokštai.
Todėl geriau į šiuos rinkimus žiūrėti rimtai – kaip ir į bet kokius kitus.
