Šis rezultatas – gandrai palieka mus ir grįžta į Naisius.
Valdančiųjų valstiečių vežimas, jau iki tol riedėjęs kupstuotu šlaitu, dabar įgauna dar didesnį ir, regis, tik didėsiantį pagreitį. Kas sugebėtų jį išsukti iš šio kelio link 2020-ųjų Seimo rinkimų vilkduobės – nematyti.
Tai bus galima spėti net tuo atveju, jei ši kompanija iš paskutiniųjų dar sugebės simboliškai laimėti Europarlamento rinkimus arba bent išsilaikyti ant jų prizinės pakylos.
Dar vienas svarbus ir, ko gero, lemtingas rezultatas yra svarbiausio gandro – R.Karbauskio – krytis ir virsmas į šlubą antį. Juk ką kita reiškia „partijos“ triuškinamas ir kategoriškas sprendimas likti valdžioje net nesulaukus Europarlamento rinkimų?
Net jei R.Karbauskis savo gąsdinimais trauktis iš valdžios viso labo žaidė jam pačiam gudriai atrodančius ikirinkiminius žaidimus ir iš tiesų negalvojo niekur pasitraukti, pavaldiniai jį griežtai ir aiškiai sudrausmino: net tokie žaidimai jam nuo šiol bus neleistini.
O dar labiau sustiprėjus premjeru, atrodo, liksiančio S.Skvernelio pozicijoms ir ambicijoms tapti pagrindiniu vadu valstiečių vežimas turėtų siūbuoti dar smagiau.
Šventa vieta tuščia nebūna.
Tad jau prasideda varžytuvės, kas užims pirmosios šalies partijos sostą ir įgis pirmosios rankos teisę po 2020 m. Seimo rinkimų formuoti valdžią.
Ar per savivaldos rinkimus atsitiesę socialdemokratai sugebės susigrąžinti valstiečių iš jų pagrobtus rinkėjus, o kartu ir partijų karalienės titulą?
Kol kas į šį klausimą reikia atsakyti veikiau neigiamai.
Juk nei naujų lyderių, nei idėjų, kaip suteikti partijai naują pagreitį, nėra.
Vienintelė kairiųjų viltis – kuo didesnė pačių valstiečių savikompromitacija ir erozija, tačiau to gali nepakakti.
Gal atsiras koks nors naujas antipartinis sąjūdis, kuris ir taps nauja kometa?
Tačiau kol kas jo horizonte nematyti.
Taigi kur kas realesniais pretendentais į pagrindinį trofėjų šiuo metu atrodo konservatoriai. Pačios partijos potencialas naujam pagreičiui irgi atrodo neįkvepiantis.
Štai kodėl jai dabar tokios lemiamos reikšmės turi antrasis prezidento rinkimų turas.
Jei konservatoriai užkariauja Prezidentūrą, smarkiai padidėja jų galimybės galutinai prispausti valstiečius ir apskritai užsitikrinti geriausias starto pozicijas prieš kitų metų Seimo rinkimus.
Štai kodėl prieš pat antrąjį turą vykstanti tikra asmeninė I.Šimonytės ir G.Nausėdos kova tampa tokia aštri.
G.Nausėdą konservatoriai atakuoja net iš kelių pusių ir, reikia pripažinti, daro tai gana išmaniai.
Viena vertus, jis skelbiamas ne tiktai galimai neskaidriu veikėju, neaiškiai naudojančiu galimai neaiškius pinigus, bet net galimu stambių verslo struktūrų įtakos agentu. Tai – žinia visiems rinkėjams.
Antra, specialiai į tuos rinkėjus, kurie yra prieš dešiniuosius, o pirmajame ture balsavo ne už G.Nausėdą, nutaikyti pačių konservatorių atviravimai, kad pastarasis esą siekė jų paramos ir net yra antrasis jų žmogus prezidento rinkimuose.
Tuo konservatorių ir dalies liberalų rėmėjams siunčiamas signalas, kad G.Nausėda – ne tiktai populistas, bet galbūt ir slaptas valstiečių agentas.
G.Nausėda atsikirtinėja tokiais pat įtarimais apie I.Šimonytės neskaidrų finansavimą, be to, tikisi, kad aktyvus konservatorių viršūnėlių įsitraukimas į lemiamas muštynes tik pakenks nepartiškumu ir „nepriklausomumu“ savo kampaniją parėmusiai varžovei.
Jeigu G.Nausėda vis dėlto taps prezidentu, jo santykiuose su konservatoriais turėtų būti dar daugiau reikalų ir dar mažiau meilės negu dabar.
O tai neabejotinai reiškia, kad dešiniesiems gali tekti kovoti netgi su Prezidentūra.
Taigi pasibaigusi vienų rinkimų kampanija gali būti tik įžanga į naują – dar aršesnę.
