Kad prisidengiant šiuo skandalingu įstatymu pažeidinėjamos žmogaus teisės, įsitikino savotišką eksperimentą atlikusi Advokatų taryba.
Pasklidus kalboms, kad Lietuvoje masiškai klausomasi telefono pokalbių, Advokatų taryba, jos pirmininkas, pavaduotojas ir sekretorius, oficialiai užklausė Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT), policijos, Generalinės prokuratūros ir kai kurių kitų ikiteisminio tyrimo institucijų, ar jų atžvilgiu 2015–2019 metais buvo naudojamos slapto klausymosi ar sekimo priemonės.
Gautas atsakymas pribloškė advokatų bendruomenę.
– Tai ką sužinojote gavę atsakymą? – „Lietuvos rytas“ paklausė Advokatų tarybos pirmininko Igno Vėgėlės.
– Iš atsakymo, kurį pasirašė STT generalinis direktorius Žydrūnas Bartkus, supratome, kad ne tik mes, bet ir bet kuris kitas žmogus niekada nesužinos, ar buvo sekamas.
Pasirodo, tai, jog žmogus buvo sekamas, yra valstybės paslaptis. Net tada, kai slaptas sekimas yra pasibaigęs ir jokių teisės pažeidimų nenustatyta.
Taip elgtis leidžia Kriminalinės žvalgybos įstatymas, galiojantis nuo 2013 metų. Vadinasi, galima nekontroliuojamai persekioti žmones, o jie to niekada negalės sužinoti. Taip nesielgiama civilizuotame pasaulyje.
Informaciją pakanka įslaptinti, o tuomet net nebus galima patikrinti, ar buvo pagrindo tai daryti.
Taip ir buvo oficialiai atsakyta advokatams. Akivaizdu, kad lygiai tokį pat standartinį atsakymą gautų bet koks kitas žmogus. Arba negautų jokio.
O juk net neprašoma pranešti sekimo turinio, tik konstatuoti patį faktą, kad buvo atliekami kriminalinės žvalgybos veiksmai.
– Bet viešai yra deklaruojama, kad, nepasitvirtinus įtarimams ir nepradėjus ikiteisminio tyrimo, kriminalinės žvalgybos institucijos privalo pranešti žmogui, kad jis buvo sekamas.
– Pasirodo, nieko panašaus įstatyme nėra. Iš esmės įstatymas įtvirtina nekontroliuojamą sekimą – nėra nė vienos centrinės institucijos, kuri praneštų apie pasibaigusį klausymąsi ar sekimą.
Gerai, nėra tokios institucijos, kuri praneštų. Bet juk mes patys, remdamiesi asmens duomenų įstatymu, ES direktyvomis, galime paklausti, ar buvome sekami.
Tačiau atsakymo nesulauksime, nes tai esą yra slapta informacija ar net valstybės paslaptis.
Nėra nė vienos institucijos, kuri net ir pažeidimo atveju praneštų apie pažeidimo ar sekimo faktą. Kitaip tariant, nėra jokios efektyvios sekimo kontrolės.
Todėl niekas realiai negali žinoti, kiek iš tiesų yra sekama žmonių. Ir jeigu tai yra valstybės paslaptis, mes net negalime sužinoti, kiek žmonių buvo sekama be teismo leidimo.
– O ką numato įstatymas?
– Teigiama, kad jeigu pati institucija mano, kad buvo pažeistos žmogaus teisės, ji gali apie tai pranešti.
Susidaro įspūdis, kad nėra jokios kontrolės, nes tik kriminalinės žvalgybos institucijos turi save kontroliuoti.
Nėra galimybės objektyviai patikrinti net to, ar buvo sekama ir klausomasi turint prokuratūros ar teismo leidimus.
Taip pat negalima net patikrinti, ar yra sunaikinti kriminalinės žvalgybos metodais gauti duomenys, kai nepasitvirtino operatyvinė informacija, kad galėjo būti daromas nusikaltimas.
Gal todėl po daugybės metų atsiranda įvairių pažymų, kuriomis bandoma manipuliuoti, žlugdyti neįtinkančius asmenis.
Demokratinėje valstybėje taip negali būti. Negali būti, kad asmuo negalėtų sužinoti, ar jis pasibaigus operatyviniam tyrimui buvo sekamas.
– Ką šiuo atveju paaiškina specialiąsias tarnybas privalanti kontroliuoti prokuratūra?
– Prokuratūra kiša galvą į smėlį. Atsakyme, kurį pasirašė Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiasis prokuroras Martynas Jovaiša, teigiama, kad Kriminalinės žvalgybos įstatymas prokurorams nesuteikia teisės informuoti asmenų apie atliktus ar atliekamus kriminalinės žvalgybos tyrimus.
Prokuroras teigė, kad pats kriminalinės žvalgybos tyrimo faktas yra įslaptinta informacija, kurią išslaptinti turi teisę tik ją įslaptinęs konkretus kriminalinės žvalgybos subjektas.
Tai reiškia, kad norėdamas sužinoti, ar buvo sekamas, žmogus turėtų parašyti raštus ir kreiptis į net 21 instituciją – pradedant Valstybės sienos apsaugos tarnyba, baigiant Kalėjimų departamentu.
Ir tik pačioms institucijoms nusprendus išslaptinti šią informaciją, pavyzdžiui, dėl to, kad jos pačios pažeidė asmens teises, galimai šiam asmeniui būtų pranešta apie sekimą.
Kitais žodžiais tariant, pati institucija turėtų prisipažinti pažeidusi asmens teises, informuoti apie tai pareiškėją ir, žinoma, pradėti kaupti lėšas asmens žalai atlyginti. Tikėtis, kad tai bus, – daugiau negu naivu.
– Vadinasi, padėtis be išeities?
– Mes, advokatai, tikimės surasti metodų, kaip išjudinti šią situaciją.
Gal iš pradžių kreipsimės į Seimo komitetus, turinčius kontroliuoti prokuratūrą ir kriminalinės žvalgybos institucijas, dedame viltis į renkamą naująjį valstybės vadovą, turime teisminės gynybos patirties, galbūt dar imsimės ir kitų veiksmų.
Mūsų tikslas – kad kiekvienas žmogus turėtų teisę žinoti, kad jo atžvilgiu buvo taikomos kriminalinės žvalgybos priemonės. Nes tai, kas vyksta, manau, pažeidžia ne tik Konstituciją, bet ir Europos žmogaus teisių konvenciją.
Ar galime paneigti faktą, kad klausomasi kiekvieno žmogaus, kuris bent kiek susijęs su politika ar atvirai reiškia savo simpatijas bei antipatijas politikams.
Negalėčiau tvirtinti, kad nėra klausomasi manęs ar jūsų ir daugelio kitų žurnalistų.
– Teko girdėti, kad klausymosi aparatūra jau įrengta ir bažnyčių klausyklose.
– To nežinau, bet neatmesčiau. Advokatų tarybos užsakymu visuomenės nuomonės tyrimo įmonė „Spinter“ atliko tyrimą.
Paaiškėjo, kad net 41 proc. gyventojų yra įsitikinę, kad jų pokalbių klausomasi, o elektroninis susirašinėjimas – kontroliuojamas.
– Tiriant garsiąją teisėjų ir advokatų korupcijos bylą viešumoje pasirodė informacijos, kad įrodymus specialiosios tarnybos rinko klausydamosi advokatų ir klientų pokalbių net ir įkalinimo įstaigose, kur įrengta klausymosi aparatūra. Ir esą tai vyko nuolat.
– Advokato ir jo kliento bendravimo paslaptis įtvirtinta tiek Europos žmogaus teisių konvencijoje, tiek ES dokumentuose, tiek ir mūsų nacionalinėje teisėje. Šio principo išimtys yra itin ribotos.
Dėl minėtų abejonių mes jau kreipėmės į Teisingumo ministeriją prašydami atsakyti, ar įkalinimo įstaigose buvo įrengta galbūt net stacionari klausymosi ir filmavimo įranga. Ministerija šį užklausimą persiuntė Kalėjimų departamentui.
Atsakymo kol kas negavome. Tačiau Prezidentūrai palankioje žiniasklaidoje jau po truputį pasirodo užuominų, bandančių pateisinti tokius teisėsaugininkų pažeidimus, teigiama, kad kai kuriais atvejais galima klausytis ir advokato bei jo kliento pokalbių.
– Neseniai net įtakingi prokurorai prakalbo apie vadinamąsias eksperimentines prekybos poveikiu bylas, kai įtarimus ir net kaltinimus pareikšti galima vien dėl to, kad žmogus kokiais nors ženklais, mimika ar net tylėjimu leidžia suprasti, jog atliks korupcinius veiksmus. Kaip jūs vertinate tokias bylas?
– Kaip bus vertinamos tokios bylos, daug ką lems Aukščiausiojo teismo išplėstinės kolegijos sprendimas, kuris turėtų būti priimtas birželio pabaigoje.
Ten prekyba poveikiu kaltinama buvusi pareigūnė, kuri, paprašyta paveikti kolegą, kažką numykė, tačiau vėliau jokių veiksmų nesiėmė.
– Neseniai viename interviu buvęs generalinis prokuroras Artūras Paulauskas pareiškė, kad sulaukdavo daug įvairių prašymų: „Pasakydavau – gerai, pažiūrėsime, nueidavau ir pamiršdavau.“ Tad pagal dabartinį vertinimą ir A.Paulauską būtų galima teisti už prekybą poveikiu?
Tą patį, matyt, būtų galima pasakyti apie ilgametį Vilniaus apygardos prokuratūros vadovą Ramutį Jancevičių, kuris tokiems prašytojams pažadėdavo, kad padės, tačiau pats nurodydavo bylas spręsti objektyviai...
– Aš jokiu būdu neginu paslydusių žmonių. Mane patį ypač erzindavo, kai, civilinėje byloje atstovaudamas klientui, iš kitos šalies ar jos atstovo pajusdavau korupcijos šešėlį. Teisingumas nevykdomas po stalu ar už pinigus.
Tačiau aš tiesiog kraupstu nuo dabar ypač propaguojamos kaltumo prezumpcijos – kai specialiųjų tarnybų pareigūnas ar prokuroras tvirtina, jog visi, kuriuos jie kaltina, jau savaime yra kalti.
Ar galima kaltinti ir teisti vien dėl to, kad žmogus ką nors pasakė ar ką nors apkalbėjo?
Sumontuokime klausymosi aparatūrą STT arba Generalinėje prokuratūroje ir klausykimės kelis mėnesius.
Esu įsitikinęs, kad daug kartų išgirsime tai, už ką dabar teisiami arba bent atleidžiami iš tarnybos įvairūs valdininkai.
– Po garsiosios Šiaulių policininkų gaujos bylos vienas po kito į viešumą ėmė lįsti faktai, jog pareikšti įtarimus žmonėms, perduoti juos teismui galima remiantis nepagrįstais ar net vien išgalvotais įrodymais. Ir niekas tokiais atvejais – nei tyrėjas, nei prokuroras neatsako.
Ar nemanote, kad ir prokurorai turėtų atsakyti už nepagrįstai iškeltas bylas?
– Jeigu pradėsime prokurorus bausti už kiekvieną teisme pralaimėtą bylą, jie bijos taikyti baudžiamąjį persekiojimą.
Tai irgi būtų nenormalu. Tačiau kažkoks balansas ar kontrolės mechanizmas turėtų būti.
Mes siūlome bendradarbiauti savivaldos etikos institucijoms.
Tokiuose bendruose susitikimuose ne tik prokurorai, bet ir advokatai galėtų vertinti, ar buvo pažeista etika.
Juk daugybė nepagrįstai prokurorų persekiotų žmonių ne tik prarado reputaciją, bet ir susigadino sveikatą – patyrė infarktą, insultą, susirgo onkologines liga.
– Neseniai teisingumo ministras vieno prokuroro prašymu iškėlė drausmės bylą advokatui vien už tai, kad jis uoliai teisme gynė savo klientą. Ar jums tai neatrodo keista? Ir ar iš viso gali ministras kelti bylas advokatams?
– Žinau tokį faktą, tačiau dar nesu įsigilinęs į tą bylą ir negaliu pasakyti, ar ji pagrįstai buvo iškelta.
Mane šiek tiek stebina tai, kad pagal įstatymą teisingumo ministras gali kelti drausmės bylas advokatams, tačiau negali nė pirštu liesti prokurorų ir teisėjų.
Manau, kad suteikus ministrui tokius įgaliojimus bent kiek prasivertų uždara prokurorų ir teisėjų savireguliacijos sistema. Iki šiol prokurorus gali bausti tik prokurorai, o teisėjus – tik teisėjai.
– Dažnai visuomenėje kyla pasipiktinimas, kai užfiksuojama, jog advokatas užėjo į teisėjo kabinetą.
Tačiau prokuroras pas teisėją gali eiti lyg į svečius ir nieko tai nestebina. O juk jis gali daryti teisėjui dar didesnį poveikį negu advokatas. Ar ne taip?
– Blogai, kai vieniems galima, o kitiems – tarsi ne. Manau, kad tokiu atveju ir prokurorui vienam nederėtų eiti į teisėjo kabinetą.
Esu įsitikinęs, kad į teisėjo kabinetą advokatas su prokuroru galėtų užeiti tik kartu. Taip yra JAV teismuose ir tai dažnai padeda daug greičiau išspręsti bylas.
– Neseniai Generalinė prokuratūra nutraukė ikiteisminį tyrimą dėl buvusio Mokesčių inspekcijos vadovo Dainoro Bradausko veiksmų, o pirmosios instancijos teismuose bylas laimėjo keli buvę ir esami pareigūnai.
Tai parodė, kad Seimo Nacionalinio saugumo komiteto išvados, kuriose kai kurie minimi asmenys net buvo kaltinami kriminaliniais nusikaltimais, nėra teisingos.
Ar nemanote, kad šias išvadas teks persvarstyti?
– Dar prieš skelbiant tas išvadas Advokatų taryba nusiuntė laišką teigdama, kad dalis paviešintos informacijos gali neigiamai paveikti ne tik tyrime minimus asmenis, bet ir teisinę sistemą, visą visuomenę ir valstybę.
Tyrimo išvadų negalima grįsti vien operatyviniais duomenimis, kurie neretai yra nepatikimi.
Po mūsų kreipimosi pagrindinėje išvadų dalyje daugelis pavardžių buvo išbrauktos, tačiau prieduose ši informacija liko.
Šiuo metu teismuose jau nagrinėjamos bylos dėl asmens garbės ir orumo pažeidimo, reikalaujama atlyginti dėl to patirtą žalą.
