„Kiekvienais metais kartojęsi skandalai, kai paaiškėdavo, kad kažkas egzamino išvakarėse nutekindavo informaciją apie temas, jau praeityje. O ir pabandyti nusirašyti egzamino metu – per didelė rizika. Iš anksto buvome įspėti, kad jeigu pagaus, iš karto išprašys iš egzamino. Tai reiškia, kad mokyklą baigsi metais vėliau“, – kalbėjo prie Vladislavo Sirokomlės gimnazijos Vilniuje būriavęsi moksleiviai. Čia privalomą egzaminą laikė Šv.Kristoforo gimnazijos abiturientai.
Sostinės moksleiviams šiųmetės temos pasirodė sunkios, bet buvo ką pasirinkti. Kaip ir praėjusiais metais, moksleiviai rašė rašinį, pasirinkę vieną iš keturių siūlomų temų: dviejų samprotaujamųjų ir dviejų literatūrinių.
Prie kiekvienos temos buvo pateikti du autoriai, tačiau jie – tik rekomenduojami. Viena samprotavimo tema buvo apie tai, ar klaidos padeda tobulėti, o kita – „Ar kvaileliai iš tikrųjų yra kvailiai?“. Literatūrinės temos – apie tai, koks yra moters paveikslas literatūroje ir apie kelionių prasmę literatūroje.
Vertins nuotoliniu būdu
Kaip skelbė Nacionalinis egzaminų centras (NEC), šiemet lietuvių kalbos egzaminą laikė 29 tūkst. abiturientų: valstybinį egzaminą -18,4 tūkst., mokyklinį – 10,6 tūkst. Pernai lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzaminą laikė kiek daugiau nei 30 tūkst. mokinių. Kaip ir pernai, per lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzaminą mokiniai galėjo 20 minučių naudotis suskaitmenintais privalomų programos autorių kūriniais kompiuteryje, atjungtame nuo interneto tinklo.
„Planavimas, susidėliojimas, kaip organizuoti savo darbą, nes svarbiausia – parašyti rašinį, o ne išnaudoti visas suteikiamas priemones“, – BNS sakė laikinai NEC vadovaujanti Asta Ranonytė. Dalis lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzaminų šiemet bus vertinami nuotoliniu būdu. „Pirmą kartą bus bandoma egzaminą vertinti elektroninėje erdvėje, bet mažesnę egzaminų dalį. Mes dabar stebime, kaip vyksta anglų kalbos egzamino vertinimas, kol kas manome, kad šis pokytis turi daugiau privalumų nei trūkumų“, – teigė A.Ranonytė.
Feisbuke gandų neskleidė
Vilniaus Žvėryno gimnazijoje laikę Nacionalinės Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklos moksleiviai Laura, Ieva ir Jokūbas tikino, kad svarbiausia išlaikyti. O kokie bus pažymiai – ne tiek svarbu.
„Temos sunkios, bet geros ir patogios“, – kalbėjo menų mokyklos auklėtiniai, neslėpę, kad egzaminas pareikalavo daug jėgų. Rašyti rašinį buvo skirtos 4 valandos, moksleiviai užtruko tik pusvalandžiu mažiau.
Menų mokyklos moksleiviai prieš egzaminą negirdėję net gandų apie būsimas temas: „Aišku, būtų buvę gerai, bet niekas apie tai net feisbuke neužsiminė. Gal bijojo?“
Ieva rašinyje samprotavo, ar klaidos padeda tobulėti, o Laura prisipažino nelabai supratusi, kitos temos klausimo – ar kvaileliai iš tikrųjų yra kvailiai? Merginos sakė, kad jeigu rekomenduojamų autorių kūryba nebuvo gerai pažįstama, tai į temos pavadinimą net nežiūrėjo.
Vis dėlto buvo tokių, kurie rašinį mėgino parašyti net neskaitę rekomenduojamų autorių kūrinių.
„Prisiminiau Antrąjį pasaulinį karą, žinodamas, kad tais laikais rašytojas gyveno“, – pasakojo vienas abiturientas.
Samprotaujamąsias temas rinkosi ir Šv.Kristoforo gimnazijos moksleiviai. „Nešnekėsime, nes jėgų nebėra. Galvą skauda, rankos pavargusios“, – sėdėdami ant suolo mokyklos kieme prisipažino jie.
Iš V.Sirokomlės gimnazijos pastato vaikinai išėjo lyg iš bokso ringo. „Neveltui nesimokiau, juk ir taip esu protingas“, – juokėsi vienas jų. Kitas aiškino, kad prieš egzaminą mokėsi tik keturias valandas: „O kam daugiau save kankinti? Juk tiek metų mokėmės.“
Informacija – laidiniu telefonu
Šeštadienį lietuvių kalbos egzaminą laikę abiturientai sakė, kad mėginti nusirašyti neskaičius rašytojo kūrybos – tai nesąmonė. Rankose, išskyrus tušinuką, nieko nebuvo leidžiama laikyti, telefonus prieš egzaminą teko palikti. Tiesa, kai kurie pripažino, kad egzaminuose dalyvavę pedagogai nebuvo labai priekabūs, nesekė kiekvieno judesio. Be to, abiturientai labai gyrė palengvinimą – leidimą 20 minučių naudotis kompiuteriu, renkantis kūrinių citatas.
Jas susirasti moksleiviams nebuvo sunku: „Žinoma, jeigu nebuvai skaitęs kūrinio, tai ir valandos vienai citatai ieškoti neužteks. Bet kai žinai, kurioje daugmaž vietoje yra tai, ko tau reikia, skirto laiko užtenka.“
„Dabar laikantys lietuvių kalbos egzaminą abiturientai gali naudotis literatūra, kompiuteriu, netikiu, kad neatsineša telefonų. O mūsų laikais buvo tik baltas popieriaus lapas ant stalo ir drabužiuose paslėpti paruoštukai, kuriuos vadindavome tik „špargalkėmis“, – prisiminė prieš 35 metus mokyklą baigusi Irena. Ir ne gimnaziją, licėjų, o tiesiog – vidurinę mokyklą. Nes sovietmečiu kitokių ir nebuvo.
Kaip moksleiviai nusirašinėdavo tais laikais, kai nebuvo mobiliųjų telefonų ir kompiuterių? „Taip, kaip viduramžiais, kai perrašinėdavo knygas – gamindavo „špargalkes“. Tik kol perrašydavai svarbiausius dalykus ant armonikėle sulankstyto popieriaus lapelio, viską įsimindavai ir egzamino metu „špargalkės“ traukti nebereikėdavo. Tai būdavo savotiškas mokymosi metodas“, – prisimindama senus laikus šypsojosi Irena.
Beje, lietuvių kalbos rašinio temos vis kartodavosi, kiekvienas pedagogas būdavo susikūręs sistemą ir ilgamečio stebėjimo dėka mėgindavo nuspėti, kokio autoriaus kūrinius teks nagrinėti jo auklėtiniams. Ir neretai pataikydavo. Nieko stebuklingo nebūdavo: dažniausiai sovietinių lietuvių kalbos egzaminų rengėjai rinkdavosi Žemaitės „Marčią“, Petro Cvirkos „Frank Kruk“ ar Justino Marcinkevičiaus „Pušį, kuri juokėsi“.
Tarp „einamiausių“ autorių dar būdavo Salomėja Nėris, Eduardas Mieželaitis, Juozas Baltušis. Tad bent po vieną „špargalkę“ iš jų kūrybos turėjo kiekvienas, kuris siekė lietuvių kalbos egzamino teigiamo pažymio. Beje, jų tais laikais buvo du: vienas už lietuvių kalbą, kitas – už literatūrą.
Egzamino išvakarėse imdavo krėsti karštligė. Būreliais susirinkę abiturientai sunkiai suvokiamais keliais mėgindavo sužinoti temų pavadinimus. Dažnai jų būdavo keletas, tad tekdavo pasitelkti ne tik arčiau egzamino rengėjų Vilniuje esančius pažįstamus, bet ir intuiciją. Sunkiai suvokiamais keliais keliaudavo informacija – ne išmaniųjų telefonų, feisbuko pagalba. Vien tik laidiniu telefonu. Arba sėdus ant dviračio ir nulėkus pas tą klasės draugą, kuris to laidinio telefono neturi.
Išnaudodavo uniformų galimybes
Kaip anksčiau nusirašinėdavo abiturientai? „Sunku pasakyti, kuriems būdavo lengviau – vaikinams ar merginoms. Bet aišku viena: tų laikų moksleivių uniformos būdavo puikiai pritaikomos slėpti tai, kas padėdavo išlaikyti egzaminą“, – pasakojo Irena.
Paprasčiausias būdas merginoms – susirašyti svarbiausius dalykus ant šlaunies ir per egzaminą užsimetus koją ant kojos, šiek tiek kilstelėjus sijoną, skaityti tai, ką sunku prisiminti. Tačiau šis būdas, anot Irenos, labiau tiko tiksliųjų mokslų egzaminams. Juk mergina, kad ir kokia ilgakojė būtų, nesusirašys ant jų visos knygos. Ten tilps tik keletas formulių.
Tad „špargalkes“ merginos slėpdavo užkišdamos jas už kojinių (ne pėdkelnių!) galų. Tačiau tokios kojinės buvo deficitas, o ir raustis buvo nepatogu. Vienintelis privalumas – joks egzaminuotojas nedrįs tokios intymios vietos tikrinti.
Bet kam brangios kojinės, jei draudžiamą naudoti informaciją galima buvo slėpti rankovių atvartuose? Tai buvo bene labiausiai paplitęs būdas. Juk merginų uniformoms tokie rankovių atvartai būdavo privalomi. Irena šypsodamasi prisiminė, kaip per mokslo metus rudos spalvos uniformas merginos bent šiek tiek mėgindavo papuošti nertiniais atvartais. tačiau į egzaminą visos ateidavo medžiaginiais, kad nesimatytų už jų užkištų „špargalkių“.
Joms slėpti puikiai tikdavo ir kitas sovietinių merginų uniformų simbolis – prijuostė. Čia jau – marios galimybių. Vienos paruoštukus prisisiūdavo prie petnešų, kitos – prijuosčių apačioje. Tam tikdavo ir pačių uniformų palankas.
Vaikinai prisiūdavo kišenėlių šalia švarkų vidinių kišenių, kišdavo špargalkes į kaklaraiščius, o jeigu egzaminuotojai būdavo labai griežti, tekdavo paruoštukus slėpti rankovėje prisegtus prie gumos. Bėda tik tai, kad kilus pavojui ir „špargalkę“ paleidus iš delno, ji atsidurdavo po pažastimi.
