Patyręs užsienio reikaluose politikas iki šiol turi daug šalininkų tiek partijoje, tiek už jos ribų. Bet nepaisant paties V.Ušacko „diplomatinės“ paramos I.Šimonytei jie balsavo prieš konservatorių (neatitinkantis politinės realybės pavadinimas) favoritę.
Kodėl V.Landsbergis, nuo kurio nuomonės priklausė pirminių rinkimų rezultatai, neparėmė V.Ušacko, galima tik spėlioti. Gal nenorėjo į nepatogią poziciją stumtelėti D.Grybauskaitės – likimo pokšto atveju (V.Ušackui tapus prezidentu) jai būtų tekę akylų fotoreporterių akivaizdoje sveikinti iš tremties grįžusį konkurentą. Apmaudo veide neįmanoma paslėpti.
Bet tai jau beletristinių interpretacijų tema. O štai kodėl I.Šimonytė pralaimėjo tokiu dideliu skirtumu, politologai dar ne kartą prisimins. Buvęs TS-LKD pirmininkas A.Kubilius partijos remtos kandidatės nesėkmę bando pristatyti kaip naujos politikės triumfą, su prognozuojama politine ateitimi net kuriant savarankišką judėjimą. Tačiau tai skamba kaip paguodos dainelė. J.Hašeką mėgstanti I.Šimonytė ne tokia jau naivi, kad patikėtų kabinamais makaronais.
Reikšmingi pralaimėjimai politikoje būna ilgi, ir TS-LKD jau neberizikuos Seimo rinkimuose įkristi į dar vieną duobę. O ir išrinktasis prezidentas kažin ar labai norėtų, kad Seimo rinkimus laimėtų konservatoriai. G.Nausėda net kelis kartus palankiai atsiliepė apie atgimstančius socialdemokratus. Manau, būtent pastaroji politinė grupė jam yra kur kas artimesnė už buvusius konkurentus, tiesa, labiau psichologiškai, ne pažiūromis.
Pati I.Šimonytė, paprašyta pakomentuoti didelį atotrūkį nuo varžovo, paaiškino, jog tai paprasta aritmetika, esą susivienijo kitų kandidatų palaikytojai, tad neverta ieškoti nepaslėptų dalykų.
Vis dėlto tai daugiau negu aritmetika. Daug rinkėjų balsavo ne prieš I.Šimonytę kaip asmenį, o prieš D.Grybauskaitės (net reklamose I.Šimonytė atrodė kaip prezidentės antrininkė) politiką ir jos rėmėjus konservatorius. Tiksliau tariant, prieš prezidentės, nežinau, suvaidintą ar ne, autoritarinį vadovavimo stilių, kuris TS-LKD, ypač jos vadovams, labai patiko.
Kentėti panašų variantą dar penkerius, o gal ir dešimt metų – visiškas absurdas. Kita vertus, D.Grybauskaitė aiškiai pademonstravo, jog „nepriklausomas“ nuo politinio pasiskirstymo valstybės vadovas yra nesusipratimas ir rinkėjų apgaudinėjimas. R.Valatka tiksliai pastebėjo, jog G.Nausėda yra pirmas prezidentas be politinio užnugario.
Savaime suprantama, kiekvienas užnugaris turi savo tikslų, o tarp šalininkų visada atsiras vaikščiojantis su nuodų flakonėliu. Tačiau netgi paskydusi, kokia buvo V.Adamkaus atveju, politinė atrama reikalinga.
Gal dėl to kai kuriose valstybėse, dažnai mažesnėse, atsisakoma visuotinių prezidento rinkimų. Parlamentuose renkami partiniai prezidentai niekuo ne blogesni už tiesiogiai rinktus.
Estijoje ir Latvijoje prezidentai renkami parlamentuose, kur politinė priklausomybė neišvengiama. Ar šių valstybių vadovai funkcijomis ir galiomis tiek šalies viduje, tiek Europos Sąjungoje kuo nors skiriasi nuo Lietuvos? Tik Lietuvoje prezidento rinkimuose daugiau triukšmo ir katalikams būdingo melodramatiškumo.
Dabar Lietuvoje intensyviai svarstoma, kokia galima D.Grybauskaitės ateitis tarptautinėje arenoje. Kažkada tą patį darė latviai ieškodami dvi kadencijas baigusiai prezidentei V.Vykei-Freibergai vietos net JTO vadovo poste.
Taigi visiškai nesvarbu, ar savo šalyje prezidentai buvo rinkti tiesiogiai, ar parlamentuose, priklausomi nuo politinių partijų, ar ne. Svarbu, kokios asmens kaip politiko savybės. Kas yra D.Grybauskaitė kaip politikė, žinoma ne tik Lietuvoje.
Kokios prabos politikas bus G.Nausėda, pamatysime po metų. Kol kas girdime alergijos nekeliančios tonacijos normalų žmogaus kalbėjimą ir norą bei mokėjimą paaiškinti, kodėl pasirinktas toks, o ne kitoks sprendimas. Plačiau argumentuotos valstybės vadovo kalbos negirdėjome dešimt metų. G.Nausėdos kalbėjimas verčia įsiklausyti ir mąstyti. Reta savybė. Deja, kunkuliuojančiame politiniame gyvenime sunkiai išlaikoma.
Kokio lygio išsirinkome savo valstybės vadovą, pamatysime jam įveikus pirmuosius barjerus. Komandos formavimas – svarbus etapas, bet ne pagrindinis. Aukšto lygio specialistų pilna universitetuose. Išmanių vadybininkų, kurių Sąjūdžio epochoje reikėjo ieškoti su žiburiu, dabar knibždėte knibžda.
Prieš dešimt metų D.Grybauskaitė buvo pristatoma ir kaip gera vadybininkė. Tada tai buvo populiarus žodis ir vadovo kokybės ženklas.
Šiuo metu prezidentui keltini jau kitokie uždaviniai – sugebėti įveikti netikėtai tiek iš valstybės išorės, tiek viduje užgriuvusias problemas, atrišti Gordijo mazgą ne vien kardo smūgiu. Kaip nuo seniausių laikų įprasta manyti – didelėje politikoje reikia didelės išminties. Jos stokos nekompensuos nei grožis, nei išvaizda. Madrido Katedros durų bareljefo dalyje, vaizduojančioje politikus, pirmose gretose yra žmogus didele galva invalido vežimėlyje.
Bet kuris Lietuvos politologas gali išrinktajam prezidentui lengvai pateikti sąrašą sunkiausiai peršokamų kliūčių tiek užsienio, tiek vidaus politikoje. Vienos problemos gali reikalauti griežto sprendimo (taip arba ne), o kitoms pakaks ir aptakesnio atsakymo.
G.Nausėda yra užsiminęs apie pažadų vykdymą: jeigu žmonės man padės. Gal retais atvejais ir padės. Dažniausiai politikas yra vienišius. Ir ypač – pakliuvęs į bėdą. Labiau tinka: tepadeda jam Dievas.
