„Lietuva galėtų didžiuotis savo piliečiais, kurie Černobylyje kovojo su katastrofa ir nugalėjo ją. Kai nuvažiuojame į užsienį – mus vos ne ant rankų nešioja. O Lietuvoje mes – nepripažinti.
Valdžia mums sako: „Mes jūsų ten nesiuntėme“. Kiti sako: „ES direktyvos neleidžia skirstyti nukentėjusių“. Bet kai reikia duoti socialines garantijas – rūšiuoja: politkaliniai, tremtiniai. Vieniems – daugiau, kitiems – mažiau.
Černobyliečių net nenorėjo pripažinti nukentėjusiais nuo okupacinių režimų.
– Ar filme „Černobylis“ įvykiai pavaizduoti taip, kaip juos prisimenate?
– „Černobylis“ – meninis filmas. Man nepatinka, kad meniniame filme yra tikros pavardės. Taip neturėtų būti, nes tiems žmonėms filmo kūrėjai priskiria veiksmus, kurių jie nedarė. Jei filmo autoriai vadovaujasi teismo medžiaga, tai teisme, kiek žinau, visi „varė“ vienas ant kito. Be to, filme yra netikslumų.
– Bet filmo kūrėjai kaip tik giriami už tai, kad labai tiksliai atkūrė laikotarpį...
– Aš nebuvau pavojingiausioje zonoje. Jei klausiate apie panašumą – tai tikrai panašu.
Bet kai rodoma, kaip rankiniu būdu atidarinėja sklendes – tai tokių dalykų nebuvo. Žmones siuntė ne sklendžių atidaryti, o sužinoti, kiek yra vandens, nes bijojo dar vieno sprogimo. Žmonės pažiūrėjo ir vandens beveik nerado. Filme jie parodyti kaip didvyriai, bet jų niekas kaip didvyrių tuo metu nevertino – tas darbas buvo atliktas bergždžiai.
Stogų buvo trys, visi turėjo moteriškus vardus. Visi su skirtinga radiacija. Padirbėjo žmogus 2 minutes ant stogo ir daugiau jokių darbų nevykdė. Gavo pinigų, gavo pažymėjimą, kad yra černobylietis ir važiavo namo.
– Ar reikėjo prisiversti žiūrėti tą filmą?
– Bijo tie, kurie ten nebuvo ir nežino tikrosios padėties. Pamenu, kaip pirmą dieną atvažiavau į Černobylį. Mūsų pasiimti į geležinkelio stotį atvažiavo linksmi vyrukai, kurie nutarė pajuokauti. Važiuojame – o ten gamta kita, žolė ne tokia žalia kaip pas mus – šviesesenė, dangus – žydras žydras.
Vyrukai ir aiškina: „Vakar buvo dar vienas radioaktyvių medžiagų išmetimas. Dozimetristai jums sakys, kad viskas tvarkoj (beje, taip jie ir sakydavo) bet iš tikrųjų tai susitaikykite, kad gausite daug radiacijos kad vaikų nebeturėsite.
Po to ir patys taip juokaudavom su naujokais. Tie, kurie norėjo pabėgti – savo dozimetrus duodavo kitiems panešioti radiacijos užkrėstoje zonoje, bet tokių buvo nedaug.
– Jūs juos smerkiate?
– Ne, nesmerkiu, tik noriu pasakyti, kad visokių buvo. Prisiminkite, kokia atmosfera tuo metu buvo: mūšiai vyko net už derlių.
Tačiau lietuviai buvo nuosaikesni. Pavyzdžiui, mes nedalyvavome konkurse dėl to, kas kels vėliavą.
„Černovylyje“ parodyta, kaip pabaigus sarkofagą, vienas partinių veikėjų nusprendė kad reikia dar ir vėliavą iškelti. Bet atsirado ir daugiau norinčių. Gerai prisimenu, kaip prasidėjo kovos, kas eis vėliavos ant sarkofago kelti. Atrinko du, kiti liko nepatenkinti. Tada kitiems leido stovėti apačioje. Visi gavo papildomas radiacijos dozes.
– Kiek lietuvių dirbo Černobylyje?
– Virš 7 tūkstančių. Nė vieno savanorio. Vežė per karinius komisariatus ir įmones. Viena tokių įmonių buvo namų statybos kombinatas su aikštelėm už respublikos ribų. Kai mane siuntė į Černobylį – rinko pagal amžių ir žiūrėjo, ar turiu vaikų.
Ir – į komandiruotę. Mūsų būryje buvo koks 70 žmonių iš Lietuvos.