Senųjų liepų vėl nebuvo apjuosusios tvoros, gynėjai vėl galėjo apglėbti medžius, pajusti jų energiją. Įsikrovęs jos namo grįžo ne vienas iškilmių dalyvis.
Aršiai Sapiegų parko medžius gynusiai Antakalnio bendruomenei tai pirmoji didelė pergalė. Iki tol ji pasižymėjo mažesniais darbeliais medžių labui – laupė trinkeles rekonstruojamoje Antakalnio gatvėje, kad suteiktų daugiau laisvės lapuočių šaknims, triukšmavo dėl želdynų tvarkomoje P.Vileišio gatvėje.
O dabar Antakalnio žmonės sugebėjo net sustabdyti Sapiegų parko sutvarkymo projektą. Nors valdininkai žada, kad iš naujo pradės planavimo procesą, vargu ar jie dar norės susidurti su tokiu pasipriešinimu. Mat galima neabejoti, kad Antakalnis ir vėl sudirbs parko tvarkymo planą.
Antakalnio bendruomenei neįtiko sumanymas įrengti barokinį sodą, prisodinti gyvatvorių, bet labiausiai ji priešinosi planui iškirsti 300 medžių.
Ir už šiuos 300 išsaugotų medžių miestas turės pakloti 300 tūkst. eurų už investicijas į projektą, kompensacijas rangovui.
Kodėl savivaldybės valdininkai taip stūmė šį projektą? Juk galėjo seniai nusispjauti, pasiklausę ugningų priešininkų kalbų per nesibaigiančius projekto aptarimus.
Kiekvienas bent kiek susijęs su tokiais projektais nesunkiai atsakytų į šį klausimą. Mat saugomoje teritorijoje įgyvendinamas bet kuris projektas yra brangus. Viliojančius kvapus skleidė ir jam skirtos europinės lėšos.
Todėl savivaldybė projektą ne kartą taisė, bet net jį ir suderinus ir patvirtinus visoms tai turinčioms padaryti institucijoms Antakalnis sakė „ne“.
Kuo pavirs Sapiegų parkas, jei jo taip ir nepavyks sutvarkyti? Vieną pavyzdį jau turime – Lukiškių aikštę, kur senos liepos darko bendrą vaizdą.
Nuo Lukiškių aikštės viskas ir prasidėjo. Pajutę, kad gali laimėti, medžių gynėjai pakėlė galvas. Iki tol miestas tvarkė gatves ir aikštes, pjovė senus medžius, vietoj jų sodino naujus.
Kildavo pasipiktinimas, bet tikrai ne toks aršus. Nors turime pavyzdį ir iš senesnių laikų, kai vienos mokyklos auklėtiniai su pedagogais priešakyje sutrukdė tvarkyti Jomanto parką. Iki šiol ten – gyvatynas ir girtuoklių prieglauda.
Bet dabar kas kita. Net Žėručio gatvės daugiabučio gyventojai, sukilę prieš pjaunamus berželius, vos nesustabdė šilumos trasų rekonstrukcijos.
Jiems nesvarbu, kad medžiai augo ten, kur augti negali, – virš trasų, kad pačioms trasoms – pusšimtis metų ir jas būtina keisti.
Teko šilumos tiekėjams braižyti planus, kiekvienam gyventojui demonstruoti, kad tie trys berželiai augo tikrai ne vietoje.
O per didžiuosius šių metų karščius gelbėti džiūstančių medžių su vandens kibirais skubėjo tik Šeškinės sodų gyventojai.
Tuo metu uoliausi medžių gynėjai, pastebėję džiūstantį beržą ar šermukšnį, tik skundus savivaldybei rašė. Štai taip mes mylime medžius – žaliąjį miesto rūbą.
