Sekinami birželio karščių kauniečiai buvo priversti patirti ir dar vieną išbandymą. Kai kurie gyventojai veltui sukinėjo čiaupus tikėdamiesi, kad pasipils gaivinanti vandens srovė. Vienų namuose tekėjo drumzlinas vanduo, kituose jo visai nebuvo ne vieną dieną.
Neapsikentę nepatogumų aktyvūs gyventojai prie miesto savivaldybės net surengė protesto akciją.
Savivaldybės administracijos direktorius Vilius Šiliauskas kauniečiams aiškino, kad kaltas vandens gręžinių išdėstymas tik vienoje miesto pusėje.
Tačiau aistrų įkarščio vėsinti kažkodėl nebandė nė vienas patyręs nešališkas vandens tiekimo specialistas.
Tad kaip susidariusią situaciją vertina buvęs ilgametis įmonės „Kauno vandenys“ vadovas bei Vytauto Didžiojo universiteto docentas, aplinkos inžinerijos specialistas Bronius Kriščiūnas?
Kaunietis mokslų daktaras įsitikinęs, kad mieste kilusios vandens krizės buvo galima išvengti, bet tam pristigo profesionalumo.
Taip pat atskleidė, kokios grėsmės vis dėlto tyko mažinant vandenviečių apsaugos zonas.
– Kaip vertinate birželį Kaune susidariusią situaciją, kai gyventojams stigo vandens? Ar pats su šia problema susidūrėte? – „Laikinoji sostinė“ paklausė B.Kriščiūno.
– Lygiai prieš 90 metų, 1929-aisiais, Kaune pradėjo veikti centralizuotas vandentiekis. Tai buvo europinės kultūros žingsnis į augantį miestą.
„Kauno vandenims“ man teko vadovauti nuo 1962 iki 1992 metų. Vėliau dėsčiau universitete, bet visą šį laiką atidžiai stebiu minėtos įmonės veiklą.
Visada didžiavausi, kad „Kauno vandenų“ šūkis buvo „Kokybė, tiekimas, pastovumas“. Todėl nė negalėjau pamanyti, kad susidarys tokia padėtis, kokia buvo šios vasaros pradžioje, kai dėl šūkio teliko liūdnai šaipytis.
Vandens stygių namuose pajutau ir pats asmeniškai, kauniečiai manęs klausinėjo, kodėl taip nutiko.
– Tad kas gi atsitiko?
– Kaune turime keturias vandenvietes. Iš Vičiūnų vandenvietės vanduo tiekiamas Aleksoto, Panemunės, Šančių bei daliai centro gyvenamųjų rajonų. Iš Petrašiūnų vandenvietės vanduo pasiekia šio gyvenamojo rajono bei Dainavos, Žaliakalnio gyventojus ir dalį Šilainių.
Iš Kleboniškio vanduo tiekiamas Domeikavai, daliai Vilijampolės, iš Eigulių – daliai Šilainių bei Vilijampolės ir kitai daliai centro.
Vykdant didelius miesto vandentiekio atnaujinimo darbus labiausiai dėl vandens stygiaus kentėjo Vilijampolės, centro, Žaliakalnio, Panemunės, Aleksoto, Šilainių gyventojai.
Taip nutiko dėl to, kad vienu metu vandens tiekimas buvo nutrauktas per dideliame skaičiuje linijų.
– Ar viso to buvo galima išvengti?
– Situacija bent iš dalies būtų buvusi geresnė, jei vanduo prieš užsukant jo linijų sklendes iš Petrašiūnų vandenvietės būtų buvęs nukreiptas į Žaliakalnyje esantį vandens rezervuarą. Dėl to vandens nebūtų pristigę šiame rajone bei miesto centre.
Panemunėje taip pat buvo užsukta per daug sklendžių, dėl to kentėjo šio rajono ir net Aleksoto gyventojai.
Mano nuomone, tai, kad gyventojai buvo priversti vasarą gyventi be vandens, neturėjo ne tik ko atsigerti, bet ir negalėjo nusiprausti, pasinaudoti tualetais, rodo dabar „Kauno vandenų“ įmonėje dirbančių asmenų neprofesionalumą, kad stinga gerų specialistų.
Stebiuosi, kaip Kaunas vandens krizės dienomis iš viso nesudegė.
– O kaip vertinate mieste veikiančias vandenvietes? Ar vis dažnėjant sausroms vandens Kaune nepristigs?
– Vičiūnų, Petrašiūnų vandenvietėse vanduo išgaunamas 120–140 metrų gylyje įrengiant gręžinius.
Gręžinys paprastai veikia 3–5 metus. Tai priklauso nuo vandens užterštumo ir to, kiek jo galima išgauti. Kai vanduo senka ir jam išgauti reikia labai daug elektros energijos, o tai neapsimoka, įrengiamas naujas gręžinys.
Vičiūnų vandenvietės situacija yra nebloga. Petrašiūnų vandenvietė miestui yra tikra Dievo dovana, nes čia galima išgauti ypač didelį kiekį vandens.
Jei kas nutiktų Kleboniškio ar Eigulių vandenvietėms, Petrašiūnuose išgaunamo vandens užtektų tiems Kauno gyvenamiesiems rajonams, kuriuos aptarnauja minėtos vandenvietės.
– Kodėl išskyrėte Kleboniškio ir Eigulių vandenvietes? Ar jos yra kuo nors išskirtinės ir joms gali kilti didesnių grėsmių?
– Apie Kleboniškio vandenvietę užsiminiau neatsitiktinai. Kleboniškyje, kaip ir Eigulių vandenvietėje, vanduo išgaunamas iš Neries požeminio baseino. Čia nėra gręžinių, vanduo iš 20 metrų gylio be pasipriešinimo atiteka iki siurblinės ir toliau tiekiamas miestui.
Bet tai reiškia, kad čia tyko daugiau pavojų. Jei įvyktų kokia nors avarija ir vanduo Neryje būtų užterštas, ši vandenvietė bent kurį laiką nebūtų naudojama.
Taip buvo nutikę, kai Jonavos „Azoto“ gamykloje 1989 metais įvyko sprogimas. Kurį laiką vandens iš Kleboniškio tiekti nebuvo galima. Po to ne veltui vykdavo įvairios pratybos, ką reikėtų daryti, jei vanduo būtų užterštas, iš kur ir kaip jį nukreipti gyventojams.
Dabar grėsmė gali kilti, jei avarija nutiktų Baltarusijoje, Astravo atominėje elektrinėje. Tada pirmiausia kentėtų patys baltarusiai, labai prasti popieriai būtų Vilniuje, Kaune naudoti Neries vandens taip pat nebūtų galima.
Jei radiacija vandenvietę paverstų nuodų talpykla, vanduo būtų pradėtas tiekti iš Vičiūnų ir Petrašiūnų.
– Bet Kauno politikai kaip tik nusprendė sumažinti Vičiūnų vandenvietės apsaugos zoną nuo 27,8 iki 20,7 hektaro. Ar tai nepavojinga?
– Tai ne pirmas sumanymas mažinti miesto vandenviečių apsaugos zonas.
Jos jau prieš kiek laiko sumažintos Petrašiūnuose, Kleboniškyje. Vičiūnų vandenvietė aptarnauja ketvirtadalį Kauno. Ten dabar yra per 10 vandens gręžinių. Teko girdėti argumentų, kad tokiai vandenvietei apsaugos zona neva per didelė.
Dėl to, kad apsaugos zonos mažinamos, vandens sumažėti negali. Bet čia slypi kitas labai didelis – užterštumo pavojus.
Vandenviečių apsaugos zonos yra tarsi šventa žemė. Jos yra trys. Tai sanitarinė, į kurią gali įvažiuoti aptarnaujanti technika, kita – cheminės apsaugos zona, kur bet koks judėjimas kontroliuojamas labai griežtai, ir paskutinė bei griežčiausiai saugoma – akustinė zona, virš kurios negali skraidyti jokios skraidyklės ar aparatai.
Apsaugos zonose neleidžiama jokia ūkinė ar kita veikla, nes tai gali užteršti aplinką, dirvožemį ir vandenį.
Prisimenu, kaip kartą buvo pabėgusi Vičiūnų gyventojų karvė. Ji užklydo į vandenvietės apsaugos zoną. Tada situacija aktyviai domėjosi net Sveikatos apsaugos ministerija, nes net užklydęs gyvulys gali kelti grėsmę vandenvietei ir ten vykstantiems procesams. Todėl manau, kad mažinamos vandenviečių apsaugos zonos yra labai grėsmingas reiškinys. Ypač jei jose iškils gyvenamieji namai ar kiti pastatai. Pasekmės gali būti neprognozuojamos ir labai skaudžios.
– Jei vis dėlto nutiktų taip, kad kelių vandenviečių nebūtų galima naudoti, ar yra kitų išeičių?
– Laimei, taip. Dar sovietmečiu buvo numatyta, kad Kaunas plėsis. Todėl dviejose vietose buvo numatytos ir dvi kitos vandenvietės. Viena jų – tarp Vaišvydavos ir Žiegždrių. Kita – netoli Nemuno ir Nevėžio santakos.
Tai ir dabar gali būti labai perspektyvios vandenvietės. Kol kas šie plotai neužstatyti ir kauniečiai šias teritorijas turėtų labai saugoti, kad jų neprarastume.
Visų dabar veikiančių Kauno vandenviečių geriamojo vandens ištekliai siekia 180 tūkst. kubinių metrų per dieną. Vidutiniškai per dieną paimama tik apie 70 tūkst. kubinių metrų.
Vadinasi, vandens kol kas nestinga, bet būtina galvoti apie ateitį.
Numatė, kur bus papildomi gręžiniai
Ramūnas Šulskus, Bendrovės „Kauno vandenys“ laikinasis generalinis direktorius:
„Iškilus problemoms dėl vandens tiekimo buvo priimti techniniai sprendimai – į sistemą įtraukti papildomi rezervuarai Aukštaičių ir Apuolės gatvėse, Tunelio gatvėje atsukta vandens tiekimo linija.
Žinoma, suveikė ir kauniečių sąmoningumas, kai per karščius nebuvo laistoma veja. Tai padėjo sukaupti didesnį kiekį rezervuaruose.
Kad nepasikartotų panašūs atvejai, jau numatyti papildomi gręžiniai Vičiūnų ir Kleboniškio vandenvietėse. Šiuo metu keturiose Kauno miesto vandenvietėse veikia 123 gręžiniai.
Taip pat ieškosime sprendimų, kaip išlaikyti pusiausvyrą, kad nebūtų taip, jog vienoje miesto pusėje turime vandens rezervuarą ir perteklių, o kitoje jaučiamas vandens stygius.“
Gyventojai piktinosi neatsakingumu
Pirmadienį būrelis kauniečių, nepatenkintų dėl vandens stygiaus, prie miesto savivaldybės surengė piketą.
Proteste dalyvavusi visuomenininkė Asta Čitavičiūtė sakė, jog vandens tiekimo problemos, jos nuomone, yra neatsakingos miesto plėtros rezultatas.
„Užėjo karščiai ir akivaizdžiai parodė problemą. Nemanau, kad vandens trūkumo nebuvo galima nuspėti. Man atrodo apsileidimas leisti žmonėms iki savaitės sėdėti su mažais vaikais be vandens, baimintis, ar dings jis, ar nedings. Šiame amžiuje jau mums nereikėtų kibirais iš Nemuno semtis vandens“, – sakė kaunietė.
Piketuotojai taip pat svarstė, kad prie geriamojo vandens krizės mieste prisidėjo ir pati Kauno valdžia, mažinanti vandenviečių apsaugos zonų plotą.
Pernai gegužę Kauno taryba priėmė sprendimą mažinti Vičiūnų vandenvietės apsauginę zoną. Vandenvietė sumažėjo 7 hektarais. Spėjama, kad ši teritorija bus naudojama naujų namų statyboms.
Kauno savivaldybės administracijos direktorius V.Šiliauskas tikino, kad sieti vandens tiekimo problemas su vandenvietės apsaugos zonos sumažinimu yra klaidinga.
„Apsauginėje zonoje gręžinių nėra ir jų negali būti. Vandenvietės apsauginės zonos mažinimo projektą Kauno taryba inicijavo dar 2014 metais ir tai padaryta leidus Geologijos tarnybai“, – sakė administracijos direktorius.
Pasak V.Šiliausko, vandens tiekimas sutriko dėl tinklų pralaidumo ir smarkiai išaugusio vandens suvartojimo.
„Mieste yra keturi vandens gręžiniai ir jie visi yra rytinėje pusėje. Į vakarinę pusę turime nusiųsti tinklais, bet dalis tinklų yra remontuojama ir dėl to buvo juntamas stygius“, – aiškino administracijos vadovas.
