Vertinti politikų darbus lengviau iš laiko perspektyvos, nes gyvenimas atsijoja, kas buvo nuveikta realiai, o kas nepaliko pėdsako ir apsiribojo tik viešųjų ryšių efektu.
Bet jau dabar išlydint kadenciją baigusią prezidentę krinta į akis, kad kritinių vertinimų pažeria net tie komentatoriai, kurie lig šiol ją tik garbstė arba ieškojo pateisinimų jos abejotiniems veiksmams.
Matyt, tokia seno posakio „mirė karalius, tegyvuoja karalius“ giluminė prasmė: į valdovo svitą atkakliausiai veržęsi veikėjai jam pasitraukiant pirmieji nusigręžia ir puola į naujojo glėbį.
Tai būdinga ir nemažai daliai visuomenės. Visą dešimtmetį reitingų karaliene buvusią D.Grybauskaitę iš populiariausios politikės olimpo jau išstūmė dar nė nepradėjęs kadencijos prezidentas G.Nausėda.
Nieko keista. To D.Grybauskaitė užsitarnavo ir turbūt jos aureolė blykš, kai G.Nausėda – reikia tikėtis – ims skleisti kitokį bendravimo su visuomene ir politikais stilių: ne karingo trepsėjimo koja, savo viršenybės ir valdžios demonstravimo, o inteligentiško dialogo.
Ko jau ko, bet inteligentiškumo D.Grybauskaitės politikoje nepavyktų rasti nė su žiburiu. Tereikia prisiminti, kaip ji su plikbajorišku pasitenkinimu pasakoja vaikams, kad pas ją atėjusiems politikams ir valdininkams iš baimės dreba rankos.
Kai taip kalba šalies vadovė, labiau apgailėtiną vaizdą sunku įsivaizduoti. Ogi buvo ir patyčių egzaminuojant kandidatus į ministrus, ir daugybė kitų arogancijos perlų.
„Lietuvos rytas“ turi teisę tai priminti – niekuomet nepataikavo prezidentei, rėžė tiesiai, ką mano apie ją, ir tuo užsitraukė jos pyktį. Todėl kritiškai vertindamas jos politinį palikimą tęsia atviro kalbėjimo tradiciją.
Bene didžiausia D.Grybauskaitės yda, kad ji, užuot telkusi politines jėgas, skatino jų priešpriešą, kurstė įtampą tarp valdžios institucijų, skaldė visuomenę. Lyderystę ji suprato tik kaip savo viršenybę.
Ypač didelė žala valstybei padaryta, kad įtakos įrankiu buvo paverstos specialiosios tarnybos, nors, kaip atskleidė „tulpių paštas“, pati vadovė įsipainiojo į abejotinus ryšius su politinės korupcijos veikėjais.
Tai buvo tik politinės galios žaidimai, o į Lietuvos žmonėms labiausiai rūpimas socialines problemas prezidentė mažai kreipė dėmesio.
Kaip didžiulis prezidentės nuopelnas dažnai pristatomi Lietuvos energetinę nepriklausomybę turintys garantuoti energetikos projektai.
Tačiau ir čia būta blaškymosi. Šalies vadovė daug prisidėjo ardant atominę elektrinę turėjusią statyti bendrovę LEO LT, o kai rusai, pasinaudoję regiono rinkoje atsiradusia tuščia erdve, Lietuvos pasienyje sumanė statyti net dvi branduolines elektrines, ji ilgai nereagavo ir regėdama, kaip stiebiasi Astravo monstras.
Tik kai ši elektrinė jau buvo beveik pastatyta, prezidentė puolė kaltinti Vyriausybę, kad ji nesugeba sustabdyti statybos, nors pakaktų bent krislo sveiko proto norint suprasti, jog tai nerealu.
Liaupsių D.Grybauskaitei kupinoje knygoje ir filme itin aukštinama jos užsienio politika, pakylėjant ją net į pasaulinio lygio lyderes. Buvo uoliai skleidžiami gandai, neva ji – viena rimtų kandidačių į aukščiausius ES postus, bet realybė parodė, jog tai – tik mitas.
Skirtingai negu jos pirmtakas V.Adamkus, D.Grybauskaitė neįstengė užmegzti šiltų ryšių su ES vadovais, gal sugebėjo įsiteikti tik Vokietijos kanclerei A.Merkel, o bendravimas su kaimynų – pirmiausia Lenkijos ir Latvijos – politikos vedliais dvelkė šalčiu.
Prezidentės politika neturėjo aiškios strategijos, ji daugiausia tik reagavo į įvykius. Tai lėmė jos politinį blaškymąsi. Juk kategoriška laikysena ir itin radikali retorika Rusijos atžvilgiu atsirado ne iš karto. Ji susitiko su V.Putinu, be to, mėgino draugauti su A.Lukašenka.
Ypač badė akis įtampa su svarbiausia Lietuvos strategine partnere JAV. D.Grybauskaitė atmetė prezidento B.Obamos kvietimą atvykti į jo Prahoje Vidurio Europos lyderiams rengtą vakarienę, reikalavo prokuratūros tęsti JAV slaptųjų kalėjimų paieškas.
Prireikė laiko, kol D.Grybauskaitė suvokė, jog šokinėti prieš Vašingtoną per daug žalinga jai pačiai, o Krymo aneksija 2014 metais ir Rusijos agresija prieš Ukrainą pastūmėjo ją tapti didžiausia Maskvos kritike. Panašus posūkis įvyko ir Rytų kaimynystės politikoje, kai užgauliai pareiškusi, jog neverta draugauti su ubagais, tapo šių šalių drauge.
Tada D.Grybauskaitė susirūpino ir šalies saugumo politika, nors anksčiau abejojo net būtinybe skirti gynybai 2 proc. bendrojo vidaus produkto.
Aišku, jos pastangos sustiprinti regione NATO karinį skydą Lietuvai išėjo į naudą.
Regis, saugumo politiką ir galima laikyti didžiausia D.Grybauskaitės sėkme. Vis dėlto pirmą sykį išrinkta prezidente ant visuomenės lūkesčių bangos sunkiais krizės laikais ji pasiekimų kraičiu pasigirti negali.
Bene svarbiausia jos valdymo pamoka būtų praregėjimas, kad daugiau tokios politikos į Lietuvą nereikėtų įsileisti.
