Net prezidento inauguracinės kalbos vieniems pasirodė aiškiai nubrėžiančios jo siekius ir patvirtinančios išsakytus pažadus, kitiems – nekonkrečios ir neryškios, per daug sentimentalios.
Pasigirdo ir siūlymų pakeisti kalbų rašytojus geresniais, tarsi siūlytojai patys norėtų jais tapti.
Po dešimtmečio, kai Prezidentūra nerengdavo jokių priėmimų, pagaliau jos vartai vėl svetingai atsivėrė – pabendrauti susirinko per porą tūkstančių žmonių, atstovaujančių įvairioms profesijoms, veikloms, regionams.
Beveik sutartinai pripažinta, kad tokių renginių išsiilgta, tad tvyrojo smagi nuotaika.
Bet lietuviai nebūtų lietuviai, jei nesivadovautų patarlės „be kailio liksi, o visiems neįtiksi“ išmintimi: pasigirdo bambėjimas, kad ne tuos pakvietė, kuriuos reikėjo, ir kvietė ne taip, kaip derėjo, kad svečiai netinkamus rūbus vilkėjo.
Ir už viską atsakingas prezidentas. Teks priprasti, kad kritikuos kiekvieną jo žingsnį, nes mūsų šalyje per akis visada viską išmanančių geriausiai, tik nežinančių, kur savo išmintį pritaikyti.
Dabar G.Nausėdos laukia daug rimtesnis išbandymas nei pokylis – teks susitarti su valdančiąja dauguma dėl Vyriausybės sudėties, o tai padaryti nebus lengva.
Pirmiausia koalicija nėra stabili, ją drasko tiek prieštaravimai tarp partijų, tiek ir jų vidiniai nesutarimai. Net premjeras S.Skvernelis ir valstiečių lyderis R.Karbauskis, seniai konkuravę dėl valdžios, jau atvirai konfliktuoja.
Kadenciją baigusi prezidentė šiais prieštaravimais būtų pasinaudojusi savo valdžiai stiprinti, bet G.Nausėdai toks kelias gali pasirodyti nepriimtinas, nes jis pabrėžia, kad telks politines jėgas siekdamas gerovės valstybės tikslų, o ne skaldys jas.
Be abejo, skelbiamus principus ne visada pavyksta taikyti kasdieniame politiniame gyvenime. Vis dėlto pradėti kadenciją smarkia priešprieša su valdančiaisiais rizikuojant, kad jų koalicija subyrės, G.Nausėda vargu ar norės.
Dar nepradėjęs eiti pareigų prezidentas G.Nausėda įvardijo du ministrus – socialinės apsaugos ir darbo bei žemės ūkio, kuriems turės daugiausia klausimų.
Tai aiškus signalas, kad juos reikėtų keisti. Regis, prezidentas labiausiai abejoja socialinės apsaugos ir darbo ministro L.Kukuraičio galimybėmis toliau dirbti.
Tačiau dėl vadovavimo šiai ministerijai virė didžiausias mūšis tarp valstiečių ir „socialdarbiečių“. Pastarieji skelbė, kad tai jų prioritetas derybose, ir nesunku suprasti kodėl – jau vien vadinamųjų vaiko pinigų didinimą bus galima įsirašyti į savo nuopelnų sąrašą, o reitingų duobėje esančiai partijai to reikia kaip deguonies.
Savo ruožtu valstiečiai pareiškė, kad nė už ką niekam neperleis šios ministerijos, ir, matyt, dėl tų pačių priežasčių, kurios gundo ir „socialdarbiečius“.
Šiems teko nusileisti, bet ar tai reiškia, kad L.Kukuraitis bus keičiamas kitu valstiečių ministru?
Padėtį komplikuoja tai, jog premjeras S.Skvernelis nemato priežasčių, kodėl ministro portfelio turėtų netekti esą visai neblogai dirbantis L.Kukuraitis, o jo patarėjas lyg ir savo vadovo vardu svarstė, kad išvis nereikėtų keisti valstiečiams priskirtų Vyriausybės narių. Mat pakeitus bent du ministrus jau reikėtų balsuoti dėl Vyriausybės programos.
Bet jei keistųsi tik partijų persidalytų ministerijų vadovai, ar prezidentas galėtų visus jų ministrus patvirtinti? Atrodytų, kad jis tik klusniai vykdo valdančiosios koalicijos valią, tad vargu ar G.Nausėda su tokiu vaidmeniu sutiks.
Negana to, prezidentui priskiriama Krašto apsaugos ministerija perduota „tvarkiečių“ globai, o šie žada keisti G.Nausėdos kaip vieną geriausių ministrų vertinamą R.Karoblį. Čia valdantiesiems bus sunku išvengti kaktomušos su šalies vadovu, nebent R.Karoblis būtų paskirtas eurokomisaru.
Vis dėlto prezidentui teks parodyti, kad sudarant Vyriausybę jis tarė svarų žodį skiriant bent socialinės srities ministrus.
Nors kai kas G.Nausėdos inauguracinėje kalboje pasigedo konkretumo, iš tiesų sunku prisiminti kitą prezidentą, kuris, pradėdamas kadenciją, būtų kalbėjęs taip nuosekliai, išvardydamas penkis konkrečius tikslus.
Visi jie siejasi su G.Nausėdos deklaruojama gerovės valstybės vizija. Tai bus didžiausias iššūkis naujajam šalies vadovui. Sumažinti pajamų nelygybę ir regioninę atskirtį, padidinti 5 proc. biudžetui tenkančią bendrojo vidaus produkto dalį be galo sudėtinga, nes teks derinti skirtingus socialinių grupių interesus ir kartu skatinti ūkio plėtrą.
Krinta į akis, kad gerovės valstybės kūrimas buvo svarbiausias G.Nausėdos inauguracinės kalbos akcentas, o D.Grybauskaitės ypač deklaruotai kovai su oligarchais ir korupcija jis neskyrė dėmesio, labiau pabrėždamas teisėsaugos apsaugą nuo politikos.
Nors G.Nausėda – ekonomistas, su mokesčių pertvarka siejama ekonominė ir socialinė politika jam gali tapti didesniu galvosūkiu nei užsienio politika.
Čia jis dar neturi patirties, bet, kaip rodo vakarykštis vizitas į Lenkiją, netruks įgyti, o jo nekonfliktiškas būdas leis megzti ir gerus asmeninius santykius.
