Atsisveikinant su lietuviais, mintyse iškyla vienas puikus lietuviškas posakis: sena meilė nerūdija. Visiems lietuviams noriu padėkoti už viską, ką čia patyriau. Visuomet prisiminsiu jūsų gražiuosius miestus ir kaimus, bet dar labiau – jūsų šilumą ir draugystę. Visa širdimi jaučiu, jog meilė jūsų šaliai niekuomet neišblės.
Vienas giliai mane sujaudinęs dalykas Lietuvoje yra lietuvių meilė savo tėvynei. Ar gyventų užsienyje, ar tiesiog būtų išsikėlę gyventi iš kaimo į miestą, lietuviai niekuomet nepraranda ryšio su savo namais. Kur benukeliautų, tas ryšys išlieka stiprus. Šį jausmą man geriau padėjo suvokti Lietuvos kaimas ir Dainavos pušynų ošimas. Bestovint šių milžiniškų medžių apsupty mintimis persikėliau į savo gimtuosius Maino valstijos miškus.
Kuo daugiau laiko praleidau Lietuvoje, tuo daugiau sužinojau apie save. Vienas nuostabiausių mano atradimų, padėjęs man suvokti, kodėl jaučiuosi tokia artima jūsų šaliai, buvo tai, kad mano proseneliai Amelija ir Karlas Šulcai, prieš emigruodami į Bostoną 1893 metais, susituokė Kalvarijos liuteronų bažnyčioje. Atradusi asmeninį ryšį su Lietuva pradėjau geriau suprasti lietuvių prisirišimą prie savo gimtinės, grįstą šeiminiais santykiais ir persipynusį su Lietuvos gamtovaizdžiu – jos vilnijančiomis kalvomis ir vingiuojančiais upeliais.
Mano pasididžiavimą savo šaknimis nustelbia tik mano pasididžiavimas šios didžios tautos pažanga, kurią stebėjau nuo savo atvykimo 2010 metais. Per kelerius trumpus metus Lietuva pasiekė dešimtmečių verto progreso, ir tai daugiausia dėl puikių šalies lyderių priimtų sprendimų ir lietuvių išradingumo, stiprybės bei ištvermės. Semiuosi įkvėpimo iš lietuvių sugebėjimų, išmanymo ir stiprios valios.
Tai pat didžiuojuosi giliais bei plačiais santykiais tarp mūsų valstybių. Jungtinės Amerikos Valstijos tvirtai remia Lietuvos pažangą bene visose srityse. Siekiame geresnės saugumo situacijos plėsdami karinį bendradarbiavimą, kartu siekiame energetinio saugumo, dirbame tokiuose projektuose kaip Amber Alert. Šiandien Lietuva lyderiauja NATO šalių gretose ir yra aukštai vertinama sąjungininkė ir partnerė tarptautiniu mastu. Lietuvos indėlis regiono saugumo ir demokratijos plėtros srityse nelieka nepastebėtas, ir aš esu nuoširdžiai dėkinga Lietuvai už suteiktą pagalbą Afganistane, Irake bei kitose šalyse.
Ekonomikos plotmėje Lietuva tapo viena patraukliausių šalių tiesioginėms investicijoms. Didžiuojuosi tuo, kad JAV įmonių skaičius Lietuvoje ženkliai išaugo. Jos kuria naujas darbo vietas bei galimybes, tuo pačiu rodydamos atsakingo verslo pavyzdį. Susitikimai su universitetų studentais mane įtikino, jog kita lietuvių karta tęs pradėtus darbus. Man taip pat buvo labai malonu prisidėti prie įvairių švietimo mainų programų, tokių kaip Fulbright, FLEX ir kt., kurios stiprina ryšius tarp mūsų tautų.
Ir visgi visos mūsų partnerystės pagrindas yra mums bendros vertybės. Lietuviai vertina minties, sąžinės, įsitikinimų laisvę bei demokratiją. Tikiu, jog mūsų šalių piliečiai siekia tolerancijos ir skirtingų žmonių priėmimo. Jaučiu lietuvių pasididžiavimą ir norą ginti bei saugoti kolektyvinę Lietuvos istorinę atmintį. Tai akivaizdu matant Lietuvos pastangas atkurti žydų tautos paveldą: įamžinant istorines vietas, statant paminklus ar kuriant edukacinius projektus. Tai padeda skatinti atvirą bei nuoširdų dialogą apie praeitį ir rodo politinę bei socialinę lietuvių brandą.
Mąstydama apie Lietuvoje praleistą laiką sugrįžtu prie man brangiausių atsiminimų, vienas kurių – avilio įrengimas mano rezidencijoje. Žinau, kad bitininkystė Lietuvoje yra nuo seno vertinama ir turi gilias tradicijas, o aš pamėgau bičių dūzgimą šalia mano namų augančiose liepose. Sukant medų, o vėliau ir dalinantis šypsenomis bei pagaminto midaus stiklu su draugais, vėl galėjau pajusti lietuvių ryšį su savo žeme. Tokios akimirkos man primena vieno mano mėgstamiausių vaikystės knygų personažų Mikės Pūkuotuko žodžius: diena be draugo – tai lyg statinė be lašelio medaus. Dėkoju visiems savo draugams už tai, kad dalinotės su manimi savo istorijomis, tradicijomis ir svajonėmis.
Sakoma, jog su kiekviena diena darosi vis sunkiau atsisveikinti. Po šešerių čia praleistų metų galiu patvirtinti, kad tai tikra tiesa. Ir, visgi, išvykstu žinodama, jog šią nuostabią šalį palieku prisipildžiusi meilės, atsiminimų bei draugų visam gyvenimui. Lietuva visuomet man išliks ypatinga vieta, ir aš niekuomet nepamiršiu čia praleistų metų – ypač, kai skanausiu cepelinų, šaltibarščių ir keptos duonos ar klausysiuosi dūzgiančių bičių liepų šakose.
