Nieko keista – Lietuvoje prezidentas neturi išskirtinių galių ir svertų, kad galėtų daryti lemiamą įtaką Seimą ir Vyriausybę kontroliuojančių politinių jėgų veiklai.
Naująją koaliciją sudariusios partijos, nors ir besitampydamos viena su kita ir su Seimo pirmininko posto žūtbūt įsikibusiu V.Pranckiečiu, vis dėlto stengėsi pasirašyti tuoktuvių su S.Skverneliu sutartį iki G.Nausėdos inauguracijos.
Pirmiausia tam, kad ką tik prisiekęs G.Nausėda nesugalvotų ko nors pažaisti su konservatoriais, apskritai opozicija ar net pirmalaikiais Seimo rinkimais, jei valstiečiai sutarties tuo momentu dar neturėtų. Todėl naujajam prezidentui liko tik pateikti S.Skvernelio kandidatūrą į premjerus – tai jis ir padarė šią savaitę.
Vis dėlto daugelio – pirmiausia Seimo opozicijos – akys šiuo metu krypsta į ministrų dalybas.
Kol kas G.Nausėdos tonas ir elgesys iš esmės nesiskiria nuo to, ką girdėjome ir regėjome per susitikimų su Seimo politikais maratoną, iki inauguracijos vykusį Prezidentūroje.
G.Nausėdai „daugėja klausimų“ valstiečių išlaikytos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos vadovui L.Kukuraičiui.
Jis taip pat pareiškė, kad postuose norėtų ir toliau matyti užsienio reikalų, krašto apsaugos, finansų ir ekonomikos ir inovacijų ministrus L.Linkevičių, R.Karoblį, V.Šapoką ir V.Sinkevičių.
Šis pareiškimas – įdomus ir iškalbingas.
L.Linkevičius ir R.Karoblis – pirmiausia buvusiai prezidentei D.Grybauskaitei lojalūs politikai, galima sakyti, jos statytiniai ir globotiniai buvusioje Vyriausybėje. Žinoma, ne vieninteliai, tačiau – bene svarbiausi.
Jie šiuo metu taip pat yra tinkamiausi ministrai ir jų vadovaujamų sistemų elitui ir viršūnėlėms. Ypač – R.Karoblis, vadovaujantis ne tik krašto apsaugos sistemai, bet ir su ja susijusioms specialiosioms tarnyboms bei kitokiomis struktūroms.
Žinoma, pagrindinis kariuomenės ir su ja susijusių specialiųjų tarnybų elito pagrindinis „stogas“ bei globėja buvo D.Grybauskaitė, kuri ne tik nesipriešino šios sistemos dėl karo Ukrainoje staigiai išaugusiai politinei bei ideologinei įtakai, bet ir ją skatino ir ja manipuliavo.
Tai, kad valstiečiai ir jų partneriai buvo sumanę Krašto apsaugos ministeriją perimti į savo rankas ir dargi ją perduoti „tvarkiečiams“, be abejo, tos sistemos viršūnėse sukėlė karinę parengtį.
Neabejotina, kad signalų gavo ir G.Nausėda – galbūt net tiesiai iš savo pirmtakės, kuri, neatmestina, užtarė L.Linkevičių.
Naujasis kariuomenės vadas V.Rupšys, kurį pateikė Seimui patvirtinti G.Nausėda, – irgi iš tos pačios stovyklos.
Kaip ir jo pirmtakas J.V.Žukas, kuris greičiausiai netrukus taps G.Nausėdos vyriausiuoju patarėju nacionalinio saugumo klausimais.
Tai – kertinis žmogus, susiejantis šalies vadovą su visomis specialiosiomis tarnybomis ir jėgos bei karinėmis struktūromis.
Ką gi, vieni sako, kad tęstinumas tokiose svarbiose srityse kaip užsienio politika ir krašto saugumas svarbus ir reikalingas dalykas.
Kiti jau pastebėjo, jog G.Nausėda, daug ir garsiai tebekalbantis, kad bus ir savarankiškas prezidentas, ir „kitoks“ nei jo pirmtakė, tyliai perima jos paveldą svarbiausiose prezidento atsakomybės srityse.
Be to, ir V.Šapoka – veikiau Finansų ministerijos sistemos, kurią taip pat globojo D.Grybauskaitė, o ne valstiečių „profesionalų“ Vyriausybės ir Seimo daugumos žmogus. Būtent dėl to valstiečiai ir ketino jį pašalinti.
Tiesa, palaikydamas prieš valstiečių vedlį maištaujantį ministrą V.Sinkevičių, kuris, kita vertus, nėra itin mėgstamas ir paties premjero S.Skvernelio, G.Nausėda galbūt nori sužaisti savo žaidimą ant valstiečių šaškių lentos.
Bet čia verda ir, akivaizdu, iki pat kadencijos pabaigos virs tokia košė, kad nei G.Nausėda, nei kas nors kitas jos neišsrėbs, net ir turėdamas įspūdingo dydžio reitingą.
R.Karbauskis, savaitės pradžioje surengęs parodomąjį-patvirtinamąjį balsavimą dėl pasitikėjimo juo partijos taryboje, vis dėlto laimėjo svarbų mūšį – jis vis dar kontroliuoja bent jau vadovaujančias partijos struktūras.
Tačiau V.Pranckietis, kuris draskydamas akis R.Karbauskiui laimėjo visuomenės labiausiai mėgstamo valstiečio titulą, eis iki galo – ir iš tiesų gali pasilikti poste, nes slaptame balsavime už jo atstatydinimą gali pritrūkti balsų.
Jis jau dabar, galima sakyti, yra išmestas iš partijos. Bet dar svarbiau, kad saitus su valstiečiais beveik galutinai nutraukė ir premjeras S.Skvernelis.
Jis po šios savaitės eilinės viešų pareiškimų bei kaltinimų kovos su R.Karbauskiu kone atvirai paskelbė, jog prieš būsimus Seimo rinkimus nebemato savęs valstiečių vežime.
Tarp abiejų vyrų, regis, ne juokais įsisiūbavo kova ir dėl Vyriausybės sudėties. S.Skvernelis norėtų pakeisti kuo mažiau ministrų – pirmiausia valstiečių atstovų – ir taip sumažinti R.Karbauskio įtaką savo kieme. Šis, aišku, laikosi priešingos pozicijos.
Bet kuriuo atveju valstiečiai tikrai paleidžia iš rankų Žemės ūkio ministeriją, kuri, regis, turėtų būti jų karūna, ir atiduoda „socialdarbiečiams“.
Šią savaitę galutinai paaiškėjo, kodėl taip yra, – ministerija skendi visiškoje sumaištyje ir vegetuoja tiek dėl prasto valdymo, tiek dėl fiasko virstančio jos perkėlimo į Kauną.
Bet svarbiausia – valstiečiai dėl to baigia visiškai susipykti su savo svarbiausių rinkėjų – žemdirbių – pagrindinėmis organizacijomis.
Ką gi, artėjanti Seimo daugumos pabaiga bent jau aiškesnė ir nuspėjamesnė nei naujojo prezidento pradžia.
Apžvalgininkas
