Hostelio „Do re mi“ Aukų gatvėje gyventojai – jau metai rakštis Okupacijos ir laisvės kovų muziejui. Apie atvykėlius iš Baltarusijos prieš kelias dienas galų gale išgirdo ir savivaldybė, kai neapsikentę kaimynai surašė skundą.
Baltarusiai ne tik apšnerkščia muziejaus, aplinkinių namų prieigas. Jiems neįmanoma išaiškinti, kad netgi ir karštą dieną vaikščioti gatvėje pusnuogiam – vien su šortais – nedera.
Hostelyje gyvena apie dvidešimt baltarusių darbininkų, kiekvieną ketvirtadienį atvyksta vis nauji.
Muziejaus darbuotojai nerimastingai žvelgia pro langus į lagaminus stumiančius atvykėlius: nejaugi bus dar triukšmingesni ir nevalyvesni?
Įsitaiso prie muziejaus durų
Daugiabučių namų savininkų bendrijos „Taurakalnis“ pirmininkė Ramunė Staugienė prieš kelias dienas dėl kaimynų kreipėsi į savivaldybę.
Pamėnkalnio gatvės namas, kuriame ji gyvena – vos už keliolikos metrų nuo buvusiame bistro įsikūrusio hostelio „Do re mi“. R.Staugienė sakė, kad hostelio gyventojai, išėję pusnuogiai parūkyti į Aukų gatvę, garsiai šūkauja, keikiasi rusiškai.
Jie taip pat vakarus leidžia ant suolo prie Okupacijos ir laisvės kovų muziejaus ir gąsdina savo elgesiu turistus.
Anot R.Staugienės, ši vieta populiari tarp turistų, muziejų aplankė net su vizitu į Lietuvą atvykęs popiežius Pranciškus. Baltarusiams tai nė motais.
Ne vienas turistas, išvydęs tokią kompaniją prie muziejaus durų, suko atgal.
„Prie tokių Vilniaus vietų, kurios reikalauja pagarbos, ramybės ir viešosios tvarkos laikymosi, negali būti tokių veiklų ir verslų“, – įsitikinusi R.Staugienė.
Ne kartą kvietė policiją
Hostelio gyventojai kasdien į lauką išvirsta po 19 valandos, kai grįžta iš darbo. Neturėdami ką veikti poilsio dienomis jie Aukų gatvėje laiką leidžia nuo ryto iki vakaro.
R.Staugienė prisiminė, kaip per Valstybės dieną, liepos 6-ąją, Okupacijos ir laisvės kovų muziejuje vyko renginiai, o prie durų lankytojus pasitiko stovintys pusnuogiai baltarusiai.
„Atrodė, kad esame kokiame Baltarusijos kaime“, – atsiduso Pamėnkalnio gatvėje gyvenanti moteris.
Anksčiau, kai hostelio gyventojai įsismarkaudavo, kaimynai ne kartą kviesdavo policiją.
Atvykę pareigūnai triukšmadarius įspėdavo, tačiau netrukus Aukų gatvėje vėl skambėdavo rusiški keiksmažodžiai.
Tiesa, baltarusiai viešai alkoholio nevartoja, žinodami, kad aplink pilna vaizdo kamerų.
R.Staugienė pasakojo, kad anksčiau hostelyje apsistodavo jaunimas iš užsienio ir vaizdas buvo visai kitoks.
Palieka maisto likučių
„Ne patys maloniausi kaimynai. Prie muziejaus po jų lieka netvarka ir nešvara“, – piktinosi Okupacijos ir laisvės kovų muziejaus Ūkio skyriaus vedėja Gintarė Vapšienė.
Baltarusiai maisto likučių, pakuočių palieka ant suolo, žemės, sumeta į šiukšlių dėžę.
Vėliau iš jos atliekas išnešioja varnos ar vėjas. G.Vapšienė prisiminė, kad hostelyje įsikūrus baltarusiams iš pradžių daugiau buvo triukšmo, ne šiukšlių. Dabar – atvirkščiai.
Name, kuriame gyvena G.Vapšienė, kaimynas taip pat išnuomojęs butą atvykėliams uždarbiautojams, bet jie nekelia problemų.
Pasirodo, kad elgesio taisykles svečiai vis dėlto yra pajėgūs suprasti.
Vadovai nepasiekiami
Rezervuoti vietos hostelyje „Do re mi“ neįmanoma nei dabar, nei po mėnesio.
Prisiskambinti nė vienu iš nurodytų telefonų „Sostinės“ žurnalistui nepavyko, o vienu mobiliuoju atsiliepęs užsienietis paaiškino, kad su hosteliu neturi nieko bendra.
Oficialiai nurodoma, kad hostelis priklauso bendrovei „Do.Bru.Ci“, bet jos direktorė Emilija Pinčiuk taip pat nepasiekiama jokiais kanalais.
Okupacijos ir laisvės kovų muziejaus darbuotojams, ėjusiems aiškintis dėl „Do re mi“ gyventojų, susitikti su hostelio administracija karto nepavyko. Jie rasdavo tiktai baltarusius.
Pilietybe nesidomima
Savivaldybės Viešosios tvarkos skyriaus patarėjas Marius Urvikis žadėjo – pareigūnai artimiausiu metu patikrins iš hostelio kaimynų gautą skundą.
„Artimiausiu metu Viešosios tvarkos skyriaus pareigūnai atliks patikrinimą. Bus nagrinėjama eilės tvarka.
Vadovaujantis Viešojo administravimo įstatyme nustatyta tvarka skundas pagal kompetencijas buvo persiųstas nagrinėti ir Nacionaliniam visuomenės sveikatos centrui, Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai ir Vilniaus miesto vyriausiajam policijos komisariatui“, – dėstė M.Urvikis.
Paklaustas, ar savivaldybė dažnai sulaukia panašių skundų dėl darbininkų, atvykusių iš Baltarusijos, Ukrainos, kitų valstybių, M.Urvikis aiškino, kad įstatymui, teismui ir valstybės bei savivaldybių institucijoms visi asmenys lygūs, todėl neskirstoma nusižengimus darančių asmenų į Lietuvos ir kitų valstybių piliečius. Tokia statistinė informacija nėra kaupiama.
Ar savivaldybei žinomos vietos, kur apsigyvenę daugiausia atvykėlių?
Viešosios tvarkos skyriaus patarėjas sakė, kad savivaldybės administracija turi duomenų tik apie gyvenamąją vietą deklaravusius asmenis, tačiau neturi duomenų apie gyvenamosios vietos nedeklaravusius, kurie gyvena pas draugus ir pažįstamus ar nuomojamose patalpose.
